Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis

Jei žiūrėti pagal oficialią istorijos chronologiją, tai esminis visuomenės sanklodos pasikeitimas įvyksta Renesanse. Nes, vis tik, kas viduramžiais istorikų vadinama, buvo kitokia visuomenė, nei nuo Renesanso laikų turime.. Kita pasaulėžiūra, kitas gyvenimo būdas. Žinoma, rašoma visaip – kaip tik mitų ir legendų permetimas į realią istoriją, tikrai vykusius įvykius, gyvenusius asmenis irgi vyko tada. Bet iš to laiko oficialiai žinom ir laisvus miestus buvus, ir amatininkų gildijas su jų reglamentais, ir gyventi iš procentų už paskolintus pinigus viduramžiais dar buvo mirtina nuodėmė, ir švenčiama buvo per metus daugiau dienų, nei dirbama: turtas nebuvo kaupiamas, nes turtingi į dangų nepaklius – daugiau, nei vieną namą turėti mieste nebuvo galima ir pan. Todėl dažnos buvo kalendorinės ir bendruomeninės šventės, kai viena ar kita gildija savo pelnus išleisdavo viešiems spektakliams, karnavalų eisenų puošnumui, užsakydavo sukurti muziką ar eiles, išstatydavo ilgus padengtus stalus gatvėse, sumokėdavo už alų. Tokiu būdu faktiškai, ką bendruomenė išleisdavo įvairių mokėjimų forma, tas bendruomenei ir grįždavo… Ar miestų merai – burgamistrai, ar valdančios tarybos (kaip Venecijos respublikoje) buvo renkami ir perrenkami, ir, kai Renesanso laikotarpiu valdžiai ėmė nepatikti būti perrenkamai, t.y. kai valdymas iš visuomeninio pavedimo tapo asmeninės gerovės ir šlovės pozicija – išlindo ego, Aš – tai Renesansas ir radosi.

Man patiko menotyrininko ir Renesanso meno specialisto Olego Nasobino pasakojimas apie Florencijos bankininką ir rinktą miesto valdovą Kozimą Medičį. Jis dar vadinamas Senuoju arba Tėvynės tėvu, nes buvo Medičių dinastijos pradininkas, oficialus Florencijos miesto lyderis ir todėl „pirmas tarp lygiųjų“ kaip sakoma… Bet fortūna gali ir nusisukti, kad ir koks turtingas būtum, kai esi oficialiai iškeltas, gali būti ir oficialiai numestas, ir į kalėjimą uždarytas, ir tau gali grėsti ne tik teismas, bet ir mirties bausmė – labai nemalonu, sutikit… Taigi, laukdamas teismo kalėjimo vienutėj, Kozimo mąstė apie savo likimą ir apie tai, ką padarė ne taip. Ne atgailos prasme, žinoma, bet kaip gyventi, kaip jis ir gyveno, bet kad jo nebūtų už tai įmanoma teisti – vėlgi lūžis visuomeninėje sąmonėje: tada dar turtingus buvo galima teisti, lygiai kaip ir neturtingus. O taip gi neturi būti, turtas turi gi suteikti ne tik galimybes ir valdžią, bet ir apsaugą, turtas turi skirti žmones į kategorijas, į geresnius ir blogesnius, kitaip ko tas turtas vertas!

Būtent šis Medičis ir sugalvojo, kaip valdyti visada ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Pirmiausia jis suprato, jog oficialiai į valdžią veržtis, stengtis būti išrinktu ir paskui pataikauti masėms, kad tavęs nenuverstų, yra kvaila – laikai pasikeitė, turtas savaime suteikia ir valdžią, ir galimybę įtakoti kitus, ir kvailiu jis daugiau nebus, nebesivaržys dėl valdžios su visokiais driskiais, vis dar manančiais, jog valdžia ir turtas nėra savaime vienas iš kito išplaukiantys dalykai. Esi turtingas, tai esi išrinktas, pažymėtas savaime: pirmas Kozimo Medičio postulatas teigia, jog visa reali valdžia turi būti slapta. Liekant šešėlyje, turto pagalba įtakosi oficialią valdžią ir niekas pas tave neateis nei ataskaitos už tai pareikalauti, nei tavo turtai kam labai užklius. Ir tegu liaudis džiaugiasi demokratija, renka, verčia, reikalauja ar apdainuoja kažką, kas oficialiai bus valdžioje, o reali valdžia per juos valdys, kels kandidatus, kurie jai parankūs, kurie už viską ir atsakys, jei ką… O jei oficiali valdžia nustos savo šeimininkų iš šešėlio klausyti, tai šeimininkai liaudies rankomis juos greit nuvers, ir pakeis vėl paklusniais… Ir tokiu būdu iš šešėlio realiai valdys amžinai, ir bus įstatymais niekaip nepaliečiami ir nepakaltinami – geros idėjos ateina žmogui kalėjimo tyloj ir ramybėj… Įdomu, jog Medičio tada nenuteisė, pabėgti jam padėjo pats kalėjimo viršininkas – teoriją bankininkas tuoj pat išbandė praktikoje, pažadėjo kalėjimo saugotojui, iš tremties sugrįžęs jį padaryti didele valdžia Florencijoje… Ir taip irgi įvyko. Kozimo Medičis grįžo į Florenciją, kur, situacijai pasikeitus, vėl buvo sutiktas išskėstom rankom, gyveno ilgai ir galingai, ir jo giminė irgi, toliau, per šimtmečius buvo nekarūnuoti Florencijos valdovai, nors  jokių oficialių postų jie daugiau neužėmė.

Čia vėl, reiktų prisiminti, jog apie kokią demokratiją bešnekėtume, senovės graikų ar viduramžių miestelėnų, Didžiojo Novgorodo večės ar bendruomeninių teismų po liepa, visada ir visur balso teisę turėjo tik vyrai nuo tam tikro amžiaus, turintys šeimą, namus ir įplaukų šaltinį. Nes tiktai tai yra demokratija: kaip tu gali spręsti bendruomenės ateitį, jei tu nesuinteresuotas ja savo palikuonims, nerizikuoji niekuo asmeniškai? Jei tavo amžius ir padėtis – šeimos galva- neliudija apie tavo išmintį ir gyvenimo patirtį?… Ir tokia demokratija manipuliuoti iš šešėlio nėra lengva – turtai bet kokia kaina, jų siekimas dar nebuvo žmonių užvaldęs taip, kaip tai įvyko vėlesniais amžiais. Žmonės siekė gerai, dorai, teisingai pergyventi gyvenimą, kad nereiktų bijoti mirties, kai ji ateis. Tokia demokratija slaptos valdžios tikslams visai netiko, todėl ji turėjo būti sunaikinta. Ir toliau istorikų surašytoje istorijoje akcentuojama tik, jog seniau viskas buvo daug blogiau, nei dabar: jūs dabar demokratija nepatenkinti? – seniau nebuvo jokios, tik absoliuti valdžia imperatorių, karalių ar kitokių absoliutų rankose… Dabar jaučiatės prispausti ir beteisiai? – Seniau buvo dar blogiau – vergovė, baudžiava, beteisinškumas visiškas… Žodžiu, džiaukitės ir nepypsėkit, gyvenimas gerėja, idealų pasaulį dar tik pastatysime progreso pasekoje…Taip, XVIII a. utopistai kūrė visokių idealių visuomenių aprašus, bet tai buvo utopijos, neįgyvendinamos svajonės, nekreipkit dėmesio…

Kai realybėje, ar ateityje teisybe pagrįstą pasaulį pastatysim, tai dar atviras klausimas. Bet faktas, kad toks pasaulis buvo, egzistavo ir viskas jame buvo tvarkoje, kol nesirado vienetų, kuriems jame ėmė darytis ankšta, ir kurie ėmė kreipti viską sau naudinga kryptim, kol dabar turime neatpažįstamai sukraipytą rezultatą.

Pvz, tai, ką dabar vis vadiname demokratija, garbiman ir laikomės įsikabinę, yra tik tuščias žodis, belikęs pavadinimas, maskuotė, kaip ir užmanyta. Realiai mes jau kada gyvename ne demokratijoje, bet olchokratijoje- minios, liaudies valdyme, kas irgi buvo Kozimo Medičio sumanyta kaip labai parankus dalykas…Žinoma, valdymo formų teorija buvo žinoma iš seno, kur monarchija, respublika ir demokratija buvo „gerosios“ valdymo formos, o tironija, oligarchija ir olchokratija -„blogosios“… Kas paaiškina, kodėl demokratijos pavadinimas ne tik išliko, bet valdančiųjų yra rūpestingai saugomas – kas tau sutiks į olchokratiją pereiti laisvanoriškai, bus gi priešinamasi…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as