Gyvenimas laike. VII dalis, pabaiga

Jei prof. Pyžikovas sakė, jog iš šitos civilizacijos nieko kitaip nebus, ji padaryta, kad keletas išnaudotų daugumą (ir laikosi tik todėl, kad tai daugumai aiškinama, jog ir jie gali prie tos mažumos prisiglausti, priaugti, kad ir juos priims)… Kad reikia atitolti nuo šitos civilizacijos – atitolusieji savaime ims formuoti naują branduolį… O kas atitols, net ir norėdamas, jei dabar niekas kitas, kaip bandos instinktas žmonėse tik ir formuojama?

Yra toks rusų ekonominis konsultantas, stambų biznį užsienyje konsultuojantis, Jevgebijus Gilbo, jis mėgsta prognozes reikšti, bet žmogus realistas ir adekvatus. Tai jis net kursus ir treningus rengia, kaip žmonėm, verslininkam, įsirašyti į civilizaciją, eiti koja kojon su besikeičiančiu laiku. Tai pirmas jo patarimas yra – atsisakyti moralės, pamiršti visus draudimus, auklėjimą, socialumą ir daryti, ką nori, nesvarbu, kokia to kaina. Žodžiu, elgtis kaip užkariautojai elgiasi, pagal velnio taisykles – ir kaip tik dėl to padoriam žmogui šioje civilizacijoje nėra jokių šansų.. Likti žmogum jokių šansų.

Toliau tas J. Gilbo šneka įdomiai, pranašauja biudžetinių valstybių, geografines teritorijas užimančių, galą. Nes pramonė automatizuojama moderniose šalyse, o atsilikusiose ji žlunga, su žemės ūkiu tas pats. Valstybėje lieka tik biurokratai ir biudžetininkai, o verslas, iš kurio galima būtų mokesčius imti, išsisklaidęs po pasaulį. Verslui labiau tiktų globalinės valstybės, ginančios jų interesus bet kuriam žemės ar interneto kampelyje… Kadangi Naujojo Babilono projektas pralaimi, tai tos globalios valstybės, vis tik, bus kultūrinės platformos pagrindu, ir pirmaus tos, kurios ne tik išlaikys nepraskydusį kultūrinį indentitetą, bet jį ir toliau formuos, eksportuos, rems jo įsivyravimą pasaulyje, kaip dabar kad yra su JAV „kultūrine“ ekspansija… O atsilikę šalys ne tik atsisako savo kultūrinio indentiteto, bet neturi dar net suformavę supratimo, jog tai – eksporto produktas ir ekspansijos įrankis. Nesupranta, jog jei tu nesipleti, tai kiti plečiasi tavo sąskaita.

Kur aš čia girdėjau gražiai išaškinant „revoliucinės“ vėliavos spalvas: mėlyna – naujasis babilonas, masonerija, transhumanizmas, finansinis internacionalas ir panaši laisvė nuo viso ko, jokios ne tik moralės, bet ir lyties ar kūno, ar proto – nieko nereikia, viską pasigaminsim patys ir pinigą už tai paimsim… Balta – vatikanas, juodasis internacionalas iš senų familijų ir senų pinigų, auksas, iliuminatai ir lygybė. Lygybė ta prasme, kaip šakmatuose, tarp juodo ir balto, gero ir blogo… Raudona – brolybė, likusi daug maž Kinijoje ir kur dar raudonų projektų buvę… Bet komunizmą statyti neatsisakyta – jis nebuvo raudonas, jis – masonų trispalvis projektas…

Todėl viskas pagal planą, ekonominė bazė jam jau yra, jau tiek kompiuterinių pinigų prisikaupę, jog milijonieriai demonstratyviai nekomercinius fondus kuria, ir, girdi, dalins po truputį visiems nereikalingais tapusiems žmonėms, kad tie sėdėtų tik prie ekranėlių ir naudotų digitalinį produktą, ir niekur neitų, nieko nedarytų, nes rizika, kad bus pridaryta žalos yra per didelė… Pagal socialinį reitingą, kas geriau elgsis, gaus truputį daugiau, kas ne, tie gaus mažai ką. Girdi, žmones dėl genofondo įvairovės laikys ir truputį šelps, kad tie neišmirtų…

Prie tos vėliavos grįžtant. Pradžioj ji buvo Olandų respublikos vėliava ir tada pasaulio pinigai (XVII amžiuje) irgi visi buvo ten. Tokia vėliava yra Prancūzų revoliucijos, tos spalvos tiek pas britus, tiek pas amerikonus, tas tiesa. Pas rusus ji – nuo Petro I laikų, kai ten europos įtaka įsigalėjo,  ir būtent ją jiem ir sugrąžino, ar jie to norėjo, ar ne. Kaip J. Gilbo pasakoja, tai pasaulio elito planai Rusijai yra, kad ji saugotų ir gintų Europos investicijas Azijoje. Girdi, rusai dirbti nenori, o kariauti mėgsta, tai reikia ją pripumpuoti finansais, ginklais ir technologijom ir pirmyn. O kad ji prieš pačią Europą neatsisuktų, reikia sukurti sanitarinę zoną – Ukraina, žinoma, ir Pabaltyjis tikriausiai. Ukrainos tik rytinė dalis buvo tinkama, ten stiprios karinės ir inžinierinės tradicijos, bet ne, nusprendė visą Ukrainą tam tikslui imti… O dabar, rezultate, ji sugriuvus ir neišdalinta tik todėl, kad oligarchai vieni kitiems ranką virš galvos laiko- rusų oligarchai bijo liaudies valdžios Ukrainoje, kuri galėtų susiformuoti, oficialiai dabartiniei valdžiai žlungant, ir tada rusai irgi iš jų galėtu paimti pavyzdį, ir nuversti savus oligarchus, o to negalima leisti…

Vienu žodžiu, ne Ukraina prie Rusijos, bet, kaip visada, Rusija prie Ukrainos prikabinta. O dar rusai blogai pasirodė Sirijoje, kariauti irgi jau nelabai moka, kas kad nori… Į projektą prieš Iraną, tapusį nereikalingu, kai islamitų naujojo babilono projektui nebe reikia, teks įjungti kiniečius, rusus gal tik jiems vadovauti dar pakvies – arba dėl pavadinimo, kieno rankom veiksmas vyks. O rusai kažkaip labai supaprastintai save mato tais pačiais, iš senų senovės – jie visam pasaulyje gyveno, jų kalba visur viskas parašyta – ta pačia rusų kalba, kurią jiems prancūzai sukūrė XIX amžiuje?… Ir vien per XX amžių kokia atbulinė genetinė atranka vyko, kiek žmonių prapuolė – o jie vis įsivaizduoja, kad visos istorinės pranašystės, viskas – apie juos.

Kai ne tik visas pasaulis XIX amžiaus pabaigoje pasirodė nieko nežinantis apie savo praeitį – kiekviename kaime ar miestelyje, kunigas, pastorius, dominė ar mokytojas – koks nors jezuitas – sėdėjo ir tos vietos istoriją rašė. O liaudies atmintis toliau šimto metų ir taip netraukia, o dar visi – ne vietiniai, o iš kažkur atsikėlę ar atkelti, maišyti ir permaišyti. Permės apskrity, pvz, tuo metu (ir jau sakoma buvo, kad iš seno) kas tik netingėjo, ieškojo žemėje ir rado daugybę aukso, sidabro ir bronzos dirbiniu – kieno jie buvo? – Niekieno. Čiud, nečistaja sila, velnio atvaizdai… Vien 1915 metais beveik toną tokių radinių iš aukso ir sidabro perlydę vietiniai metalo meistrai Viatkoje!… Tik bronziniai gaminiai į muziejus ar kolekcionieriams pakliuvo, kaip taisyklė, atlietos figūros vaizduoja tris pasaulių aukštus: elnią, žmogų ir po jo kojom kokį tai mitologinį drakoną ar kitokį sudėtinį gyvi… Kur dingo žmonės, ten gyvenę? Kodėl jų visi turtai žeme užnešti ir joje guli pasiimti kam tik nori? Ir iš kur ten ta publika, kuri viso to nelaiko protėvių palikimu ar tradicija, neturi jokios pagarbos, tik grynai utilitaristinį požiūrį? Ir kur tada tos publikos protėviai, tradicijos ir moralinės vertybės?

Aišku, kad elniu ar žirge simbolizuojama saulė ar dievų dangus, į kurį dar pagal pasakas, ne taip seniai žmonės galėjo nueiti, įlipti, apsilankyti… Žmonės vaizduojami gana siaubingai, kaip iš košmariškų sapnų, o po kojom jiems atvaizduota kažkokia velniava, dažnai sumontuota iš įvairių gyvių anatominių dalių – meškos, vilko, bebro, lydekos – žodžiu, įėjimą į požeminį pasaulį saugančių… Sakytum, jaščerai kokie tai – ir dar žmonės kartais ant jų skrendantys vaizduojami! Kurį laiką mokslas manė, kad taip vaizduoti mamutai ar krokodilai, bet iš kur, girdi, Permėje krokodilai?… Iš kur? – Ogi iš tur: 1582 matų Pskovo metraštyje užrašyta, jog “ kad išlindo iš upių daugybė krokodilų, ir daugybę žmonių surijo, nedaug kas išgalėjo pasislėpti…“ Štai jums ir požeminis pasaulis atsivėrė, ir jo gyviai paėjo…

Vienas dalykas tik gerai: sakoma, jog visa velniava yra linkus į pačios savęs susinaikinimą… Vadinasi, kiek velniavos tavyje yra, kokie ir tavo šansai, kad ji tave pasiims kartu, kai jos laikas ateis. O kas baltesnis, to šansai geresni.

(bus dar post scriptum)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as