Gyvenimas laike. VI dalis

Rugsėjo 17d mirė profesorius A. V. Pyžikovas – gaila nepaprastai, dar galėjo tiek nuveikti… O kas dabar rusams istoriją taisys ir akis atvers, kad jie vis ant to paties grėblio užsirauna? – A. V. Pyžikovas pradėjo savo, kaip istoriko karjerą, tyrinėdamas Chruščiovą ir jo epochą. Ir išvada jo buvo vienareikšmiška: be ukrainietiško užnugario ir pagalbos iš Vakarų, Chruščiovas neturejo jokios galimybės tapti pirmuoju sekretorium ir pakeisti Staliną. Jis tai puikiausiai suprato ir pats, todėl tuo užnugariu pasirūpino, laiku prikaišiodamas ukrainiečių kadrų į visas įtakingas vietas, kur tik galėjo, o lemiamu momentu jie jam atsimokėjo parama. O tie, kurie save matė Stalino vietos perėmėjais logiškai, turėjo tam gabumų ar nuopelnų, tie manė, jog viskas vyks savaime. Bet istorija taip nevyksta. Istorijoje visais laikais į visas vietas spraudžiasi neverti jose sėdėti, bet pasirūpinę užnugariu. Ir išorinės jėgos irgi, remia tokius niekam tinkamus, nes jie nebus savarankiški ir vykdys savo rėmėjų diktuojamą politiką. Tai su XX amžium čia viskas aišku.

Bet profesorius išaiškino, jog Rusijai čia jau ne pirmas kartas, kad ukrainietiški kadrai ir išorinės jėgos iš Vakarų – Lenkijos ir Vatikano – į jos sostą pasodina valdovą, kuris vykdys ne Rusijai naudingą politiką, o praktiškai, bus okupantas. Tokia yra Romanovų dinastijos Rusijos soste pradžia: Riurikovičių dinastija buvo pertraukta, Kremliuje šeimininkavo lenkai su lietuviais, Vatikanas per Kijevą stūmė savą religijos variantą (vėliau tapusį Nikoniškuoju ir buvusiu religinio skilimo priežastim)… Į sostą, po keleto apsišaukėlių pretendentų, pasodinamas Romanovas, atseit, Ivanas Rūstusis buvo jo senelis, nes Rūščiojo pirma žmona yra buvus Romanova… Romanovų giminė buvo, kaip sakoma „niekas ir kilę iš nieko“- jokios realios net svajonės jie negalėjo turėti į Rusijos sosta pretenduoti – už tai jie labai tiko jėgų, norinčių šeimininkauti Rusijoje iš išorės, politines ambicijas vykdyti. Žinoma, 300 metų, kiek Romanovai valdė, niekas pašalinis į jų archyvus nebuvo įleistas ir istorikai rašė, ką paliepti. Bet dabar archyvuose dirbama (dar dirbama, nes Pyžikovas jauną tyrinetojų kartą vadino wikipedikais), ir pasirodė, jog XVII amžiuje, Romanovų paliepimu, žinoma, taisytos senosios knygos, ir prie Ivano Rūsčiojo žmona „Romanova“ visur darašyta ant viršaus ir vėliau – o tikroji jos pavardė, kaip paaiškejo, buvo Jakovleva. Ko rezultate Romanovai netenka absoliučiai jokios legitimacijos, ir soste sėdėjo kaip okupantai, melagiai užgrobikai ir svetinų interesų atstovautojai… Profesorius klibino abu šventus Rusijos ramščius, cerkvę ir sostą – kažkaip nelabai atsitiktina jo mirtis ima rodytis, nežinau…

O dar ji sakė kad laikas Rusijai palikti ramybėj tą Ukrainą, kad džiaugtis reikia, kad ji atsiskyrė ir kad pagaliau baigsis jos įtaka ir visokie projektai, kaip, pvz, Vatikano įkvėptas Trečiasis Rymas – Rusija džiaugiasi, kad ji – Rymas – ir nemato, kad ją tokiu būdu iš Romos ir valdo, kaip ir likusį pasaulį… Ir kad rusai niekada nebuvo masiškai provoslaviški, kad oficiali bažnyčia aptarnavo tik valdžios struktūras, o liaudis kaip buvo prie senojo tikėjimo, taip ir liko, kol tarybiniais metais atejizmo tikėjimas – mokslu ir progresu – išėjo į pirmas gretas… O dabar RPC elgiasi, kaip ji šalies šeimininkė būtų, o visi jai šimtu procentų turi tarnauti, lenktis ir garbinti – tipiškais jezuitiškais metodais veikia. O jezuitus į Rusiją atkvietė dar Jekaterina II ir paliepe jiems švietimą organizuoti, kaip ir visur kitur pasaulyje. Ir visas valdantis sluoksnis carinėje Rusijoje buvo iš jezuitinio licėjaus… Tam skaldymas ir vykdomas – girdi, čia vienokia bažnyčios rųšis, ten – kitokia – kad nesimatytų, iš kur valdymas ateina. O dabar akys užmuilintos, rusams jų bažnyčia rodosi jų „atskirumo“ ir „įpatingumo“ viena iš simbolių.

Okupuotose TSRS teritorijose Antrojo Pasaulinio karo metu bažnyčias statė ir religiją diegė vokiečiai – nieko nepaprasto, Reichą dvasiškai rėmė ir laimino Vatikanas, pralaimėjusius paskui irgi savo kanalais masiškai į Lotynų Amerikos šalis gelbėjo… Kas keisčiau, tai kad Stalinas, karą laimėjęs, tų vokiečių pastatytų bažnyčių ir įdiegto tikėjimo nebe griovė, o priešingai, RPC leido. Nors, atsimenant situaciją, kad Stalinas atsilaike prieš Bretton Woods sistemą ir po dolerio hegemonija pasaulyje nepasirašė, galima suprasti, kad jam reikėjo kitu projektu pasiremti, Vatikano įtaka tada buvo gal silpnesnė ir galėjo būti sudaryta diplomatinė sąjunga.

Ir kada  Gorbačiovas, kai vyko į Maltą Tarybų Sąjungos atiduoti Vakarams, tai pirma Vatikane sustojo popiežiui nusilenkti, ir dabar jų Valadimiras Vladimirovičius pas Vatikaną klapčiuku vaikšto – logiška… O rusai vis „mes specialūs, mes specialūs, mes pasaulį valdysim“- jeigu ir valdysit, tai tik todėl, kad Vatikanas bus sugalvojęs, kad per jus valdyti jam geriausia. Vatikanas tai tokia publika – kai moterys turi valdyti, tai jie su suknelėm vaikšto; jei išpranašauta, jog „mūsų visata yra kiaušinio formos, ir, dangui užsidarius, atsidarys praėjimas į pragarą ir jo gyventojai su antikristu priešaky, į mūsų, žmoniu pasaulį įsiverš“- tai popiežius ir vaikšto su kiaušiniu ant galvos. Kiaušiniu, kurio viršus uždaras dangui, bet apačia atvira pragarui, nes ant galvos tą daiktą juk užmauti reikia… Vyskupai buvo „žuvų galvos“ tai popiežius ir jų tiarą irgi nešioja, ir ananasais – kankorėžiais visas Vatikanas išdekoruotas… Ir kai protestantai ėmė teigti, kad turtingu būti reiškia dievo meilę tau, tai katalikybė, žiūrėk, jau irgi ne prieš turtą. Tik reikia, atseit, labdaringais būti – dalintis.

Dalintis? – kažkur aš jau tai girdėjau:“sharing is caring“- jei nesidalini savo viskuo interneto platybėse, tai esi jau įtartinas, turi, vadinasi, ką slėpti. Tave sunkiau sekti, visus tavo duomenis pavogti… Tiesa, ar girdėjot, kad popiežius kada dirbtinį intelektą ar transhumanizmą būtų pasmerkęs? Tai kaip tik labai gerai, žmonija pagaliau taps vientisa, vienos dvasios, vieno (dirbtinio kūno ir kraujo), o Vatikanas čia kaip tik patentą turi, vienai dvasiai. Su judėjais jie jau seniai susitaikę, ne tik Holivudas, bet ir kino industrija TSRS buvo, visa aškenazių rankose ir propagandą varo išsijuosę… islamas iš krikščionių atsišakojo (ar atšakotas), ir į ten sugrįš… Švietimas -irgi, mokslo religija -būtų buvęs neįmanomu be spausdinto žodžio, kuris protestantų preogatyva buvo- irgi jezuitų rankose visada ir dabar nepaleistas – progresyvizmas, globalizmas iš kokių manote resursų ir kokių kadrų diegiamas? Tik viena kosmine diena apsirikę buvo, 70 metų per anksti pasaulinę vienodai biednų komuną buvo ėmę steigti – ar jums nekrenta į akį, kad viskas, kas dabar aktualu, jau yra aktualu buvę XX amžiaus pradžioje? Bet nepavyko, nes kosminis laikas dar nebuvo atėjęs. Tai po 70 metų TSRS gyvavimo vėl iš naujo revoliucinio darbo trockistai ėmėsi.

Dėl Kinijos ar kitų egzotinių kraštų savarankiškumo irgi nereikia turėti iliuzijų, ten XIX amžiuje jėzuitai jų istorija kūrė – užrašė viską jiems į praeitį, ką užrašyti reikėjo, kad ateitis jų būtų tokia, kokia užrašytojams reikalinga. Ir kai tik reikės, tai ir darys Kinija materialiame pasaulyje kas Vatikanui dvasioje reikalinga. Nes religija visada buvo viena – valdžios religija-  ir valdžioje esantiems ji labai gerai ir tinka, juos vienija, ir niekas nieko iš esmės keisti nesiruošia. Nei valdžioje, nei piniguose. Auksą, pvz, kiek buvo dėta pastangų iš žmonių surinkti visą, kiek tik tie turėjo – karai organizuoti, JAV lėšų karui pretekstu uždraudė įstatymu eiliniam žmogui aukso turėti, viską reikėjo atiduoti – ir atidavė žmonės, visose kariaujančiose šalyse suaukojo, sunešė, kad dar ten kokį lėktuvą ekstra nupirkti ar tanką… O dabar ramiai galima vėl auksą prilyginti pinigui – žmonės jau apiplėšti, auksas jau vienose – valdančiose rankose. T.y. bankuose, pas gnomus.

Žodžiu, kol kas mums tik prieš akis laiko kaleidoskopas sukamas, o pats laikas nesikeičia ir jo keitimasis nenumatomas, irgi. Kad ir apie kokius pasikeitimus jums aiškintų ar pokyčiais grąsintų. Gal tik kai jau ims sakyti, kad viskas bus kaip buvę ir taip liks amžinai, gal tik tada kažkas iš esmės pajudes. Bet dar ne dabar… Dovydas dar vis iš naujo ir iš naujo sėkmingai nugali Galijotą, ir kol neparašyta kitaip, kaip sakoma, tai kitaip ir nebus. – Dovydą galima suprasti ir kaip balandį (dove angliškai), t.y. šventą dvasią vatikaniškame jos variante. O  Galija reiškia pasaulį, ar mes žinome tai, ar ne…

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as