Gyvenimas laike. V dalis

Ar niekad įdomu nepasirodė, kaip tamsiais viduramžiais buvo pastatytos visos tos pilys aukštai kalnuose, tviftovės, vienuolynai (kaip Meteora, pvz)? Plėšikų lizdais vadinmos, tokios pilys, atseit, kontroliavę upes ar perėjas, ir, nei tai plėšė praeivius, nei tai muitus rinko… Gerai, iš aukštai toli matosi, bet toliau kas – gi reikia žemyn nubėgti apiplėšti, o nei kelių, nei laiptų padorių – sakytum, skraidė publika, bet, matant statinių grubų surentimą, dažnai iš riedulių ar ko papuolė – bet ir tuos pačius gi į viršų ridenti reikėjo! – mažai tikėtina. Olegas Pavličenka (AISPIK kanalas youtubėj), gražiai paaiškino – kai tas pilis statė, tai vandens lygis žemėje buvo aukštesnis gerus 150 metrų…

Kaip tie vandenys tokie aukšti radosi, tai galima ginčytis, bet išsigelbėjo, matomai, tik tie, kas laivuose buvo. O vandeniui pamažu ėmus slūgti, išsilaipino pasirodančiose salose, statė sau sienas ir bokštus apsisaugojimui ir leisdavosi ieškoti , ką buvo galima rasti iš žuvusios civilizacijos, tiek vandeny, tiek besirandančioje vėl sausumoje – ir viską į savo bokštus ar už savo užtvarų tempė…. Kiek yra pilių vien tik St. Peterburgo regione, senesniuose žemėlapiuose pajūryje statytų, o dabar gerus 13 km nuo Suomių įlankos ar Ladogos ežero esančių… Net V.Šekspyras apie Bohemijos jūrą rašė – dabar mums juokinga, kad jis geografijos nežinojo… O iš tikro mes realios istorijos nežinom. Nes, kai vanduo slügo, tai ne kurie vandens telkiniai ir dingo…

Tiesa, įdomu, jog dalis tų apleistų sugriuvusių „plėšikų lizdų“ buvo atrestauruota ir pritaikyta gyvenimui XIX amžiuje – kai, sakoma, sekanti katastrofa buvo, šykart purvo srautais iš dangaus ėjo – tada bokštai ir aukstos vietos buvo vėl labai patogios gyventi.

Dae viena populiari tema: daugybė alternatyvinių istorijos tyrinėtojų ir konspirologų visomis žemės blogybemis kaltina Vatikaną, kai man vis atrodė, ko jie iš jo nori- popiežiaus iki XVI amžiaus Romoje ir būti nebuvo – Vatikano biblioteka, pvz, oficialiai tuo momentu įsteigta –  žemės gabalą, kur Vatikanas stovi, pirko iš Garibaldžio sukilėlių XIX amžiuje, o kaip valstybė – atskira teritorija Romos mieste, jis ir iš viso, Musolinio leistas funduoti. Kitaip sakant, Vatikano istorija visai nesena, bet visų mūsų istorija irgi ne ką ilgesnė. Ir tada jau ima darytis šilčiau. Antikinio meno jiems tempti į savo muziejų ar saugyklas iš toli nereikėjo, žinant, jog katalikiška imperija tuo metu talpino savyje visas oficialias religijas – ar per 60, ir jų dievų atvaizdai stovėjo broliškai, petys petin imperijos panteonuose ar soboruose ar kaip tas šventyklas vadinti. Imperijos archyvai irgi buvo kaupiami ten, kur ir buvo laikomi – vienas dalykas tik, apie ką nekalbama yra, jog tie, kas tapo ir buvo popiežiais nuo katastrofos laiko, buvo tokiais paskirti laimėjusių jėgų, ar žemiškos, ar ne žemiškos kilmės jos buvę… Ir pralaimėjusios, pražuvusios civilizacijos artifaktus tai jie tikrai, ir ieškojo, ir kasinėjo, ir susirinko – bet apie juos mums tikrai nepapasakos.

Kas gali kažkiek apie visa tai paliūdyti, tai pralaimėjusiųju palikti įrašai, pervadinti „sarkofagų lentom“, pakeistos juose naudotos senosios kalbos įrašų skaitymo taisyklės – dabar ji tapusi lotynų kalba, kurios niekas dorai nepaskaito, o vertimai tai ir iš viso, iš piršto laužti… Ir randasi, pvz, tokios plokštės Pijaus Klemento kabinete Vatikane. Bet pradėkim nuo pradžių. Antikinėje civilizacijoje, gali būti, kad ne tik rašymas buvo marginalus užsiėmimas, bet ir pati kalba buvo tik retais atvejais naudojama – gal jie keisdavosi vaizdais, gal matydavo vieni kitų mintis, ir to užteko. Situacija pasikeitė, atsitikus katastrofai – kaip palikti žinią apie tai, kas įvyko, net ir nežinant, ar kažkas išgyvens, ar kažkas perskaitys?… Prie Romos, Via Apija kelyje yra likę, be visų kitų mauzoliejų Scipijonų familijos laidojimo rūsiai – taip jie dabar vadinami.Piranezi graviūroje dar matome, jog antžeminė dalis irgi buvus – rotondos formos, šventykla vadinama. Bet gali būti buvus ir švietykla – pereitos civilizacijos techninis įrenginys, iš kur kasinėjant XVII amžiuje ištraukta ir į Vatikana išvežtas puikaus darbo marmurinis sarkofagas – paskui turistams ten pastatyta jo kopija. Taip pat iš ten paimta ir eksponuojama dar daugiau negrabiai išrašytų – kaip viniu kokiu išdrėgstais įrašais – negrabiai apdirbtų akmens plokščių – irgi, atseit, sarkofagų užrašų lentų – kurios, yra tokia nuomonė, yra tiesiog nuluptos nuo požeminės erdvės sienų ir buvę tiesiog grafiti – besislėpę tenai nuo katastrofos, įrašus paliko kaip žinią mums…

Scipijonų požeminė -Laidojimo- patalpa, matomai, susisieke praėjimu su netoliese esančiomis Kalistos katakombomis. Pačios katakombos radosi, matomai, kasant iš žemės baltą akmenį tų miestų statybai. Yra duomenų, jog tas baltas akmuo buvo labai minkštas, jį buvo lengva iškasti, lengva apdirbti, o pabuvęs kurį laiką sąlytyje su oru (deguonimi), jis sukietėdavo jau į rimtą akmenį. Po katastrofos, viską užnešusios moliu, buvo toliau statoma ir atstatoma iš molio plytų, o katakombos buvo tapę broliškais kapais.

Yra Youtubėje toks kanalas Strannica (klajoklė), kur mergina, apsiginklavus XX amžiaus vidurio mokslininko lingvisto, etruskų kalbos ir kitų sunkiai šifruojamų tekstų šifruotojo P.P. Oreškino metodika, šituos sienių grafiti tekstus iš Scipijonų laidojimo rūsių, atseit, lotyniškus ir tos familijos narių žygdarbius išrašančius, skaito kaip seną prokalbą – ir, turiu pasakyti, net šiurpas eina, klausantis… Senosios kalbos pakeitimo lotynų kalba principas labai paprastas: tekstą palikę, kaip yra, bet raidžių perskaitymo taisykles pakeitę. O naujai skambančiams žodžiams sugalvoję reikšmes, kitokias – t.y. tokias, kokių reikia, kad tekstus perskaityti, kaip reikia… Tą senąją kalbą klausant, nesuprantu nei vieno žodžio – netiesa, kad dabartinė rusų klaba turi kažką labai daug su ja bendro. Bet, kai imama po žodį, einama jo reikšmės ieškoti senuose žodynuose, posakiuose, įvairiose kalbose gali pasitaikyti užsilikęs ar panašiai netgi dar panaudojamas žodis – baltarusių ar senoje anglų, kokioj nors rusų tarmėj ar dar kur  – lietuviškai ji nemoka, bet irgi yra panašumų… Ir tada persiskaito visai kiti dalykai!

„Iš dangaus liejasi purvas. Viskas griūva, ateina galas. Žūvam. Pasaulio pabaiga.“

„Žmonės kovoja iš paskutinių jėgų, stengdamiesi prisikasti iki išėjimo. Dalis atidavė save „šilumos palaikymui“, mirštam purvo srautų surakinti (sceplionnyje, iš čia scipijonai), su vaikais atsisveikinę, einam mirti.“.. Paskui yra labai rūpestingai didelėm raidėm išraižyta „Lietus baigėsi.“ -Grupė žmonių išgyveno, maitinosi trintais nusunktais ryžiais, laukė žinių iš katakombų:“išlaikysim ir naują laiką. Yra vilties išsikasti“.

„Karo veiksmai nevyksta, viskas nutilę. Kur didieji vyrai, skraidantys kariai… Jų niekur nesigirdi.“

Kaip minėta, šitų akmeninių plytų originalus – pervadine Scipijonų familijos sarkofagų įrašais – susigrobęs sau Vatikanas. Tiksliau, tuometinis popiežius. Išskyrus vieną, tą, kur „purvo srautų surakinti, žūvam“- ją familija Barberini įsimūrijo ant  savo vilos frontono. Tikliau, vilos, kurią užsigrobė sau po katastrofos, iš lango padarė paradines duris (atkasinėjimu neužsiėmė) ir virš jų įsimūrijo, pergalę švęsdami ir ant visai pasityčiodami iš žuvusių – pralaimėjusių. Tipiška.

Familijos Barberini herbe – trys bitės, atsisukę visos į vieną centrą – vis medaus ieško? Ne, bičių spiečius (kaip ir kitų vabždžių) iš seno buvo vadinamas drakonu! Iš drakonų kilusias valdančiasias pasaulyje gimines prisiminkit… Napoleono simbolis irgi buvo bitė. Ką tai reikštų? – ogi yra bičių, stipresnių už bites: yra tokie pasakymai „Tambovo vilkas“, „Briansko vilkas“ – tose vietose buvo iš seno labai išvystyta bitininkystė, o bitę, pjaunančią kitas bites (ir mintančią jų viduje rastu nektaru), ten vadino vilku (ir jis nebuvo draugas!)… Tarp kitko,  olandai turi pasakymą, jei kas nori su tavim pyktis, tave erzina – „draak steken“. Drakonas ir gelti…

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as