Gyvenimas laike. IV dalis

Yra interneto platybėse Iljos Burlakovskio Absoliuti Imperija – į ją galima įsipirkti, paklusnumą pažadant, ir prisiekiant hierarchiją ir kitus dalykus gerbti. Imperija ateity planuoja aprūpinti darbu, ginti ir suteikti savo nariams plačias galimybes pasireikšti, kurti, keisti pasaulį – kurti jį alternatyvų, teisingą. Taip sakant, maksimali laisvė yra griežčiausioje disciplinoje ir aiškios formos remuose…. Kita yra Alionos Polyn įkurta Stipriausių laumių- raganų imperija (imperia silneišych vedm). Į ją priimtas (ir į raganas pašvęstas), jau praktikuosi magiją ne tik sau, iš tavęs bus laukiama entuziastingo dalyvavimo ir Imperijos projektuose (medžių sodinimo, retų laukinių gėlių sėjimo, vaikų namų lankymo su labdara ir t.t.) ir savo vietos hierarchijoje žinojimo. Mat, imperatorės galios auga, didėjant jos užmanymo mąsteliui, taip kad mokiniai mokytojos niekada nepavys… Šis susivienijimas perspektyvą turi tame, jog vedinė magija ir yra gyvenimo menas šiapus, ir vienintelis, žinojimu paremtas tikėjimas anapus. Kiek girdėjau, jie planuoja greitu laiku užsidaryti ir naujus narius jau tik su rekomdacija priimti – matyt, nemažai ir pelų su grūdais prisirenka…

Ir atrodo, jau kiek ten jų susibūrę iš viso pasaulio, ir ne saldainių popieriukų kolekcionavimu užsiima – magiškas jėgas naudoja, ir vis tiek, visą laiką nemalonumai, kova su RPC ir kitais religiniais agregorais už žmonių dūšias ir įtakos lauko dalį. Tai kas būtų, jei po vieną reiktų šitas kovas su oficialia bažnyčia kovoti? – iš karto užsirašyk į pralaimėjusius, kaip inkvizicijos laikais… Aš esu jau rašius ir apie Kozyrevo Laiko teoriją (ir veidrodžius), ir apie laiko daugiamatiškumą, kurio žmonės nėra įsisavinę, nors jau laikas būtų. Kelionės lygiagriačiai besirandančiomis laiko linijomis ar šokinėjimas nuo vienos į kitą čia prie to, jog reikia pratintis, jog pasaulio supratimas kaimyninėse linijose panašus, bet ne toksai pats. Ir kol manome, jog, pvz, žemė gali būti tik apvali ar Kristus gimė tikrai prieš 2019 metų, tai keliauti laike neturim jokių perspektyvų, iš savos laiko linijos net nepajudėsim. Nes kitur – kitaip, žemė plokščia, pvz, ant trijų banginių ar Atlantai dangaus skliautą laiko ir reikia nežiopsot, kad nuo žemės krašto nenukristum – pasaulių begalinė daugybė ir visokiausių… Vienur gal inkvizicija iki šiol siautėja, kitur visuomenei vadovauja „didelės išmintingos baltos moterys“ ar Sibilių įtaka viską lemia. Ir nėra, kas teisinga ar ne, gera ar bloga, reikia akimirksniu prisitaikyti prie situacijos, į kurią pakliuvai.

Kol kas, matomai, laiko dimencijas užėmę valdo tie, kas mus engia ir išnaudoja – tai ir yra jų pranašumas prieš mus. Ir kaip keistai ne nuskambėtų, bet kol mes iš jų nesimokinsim ir neimsim pavyzdžio, tai mūsų situacija ir nesikeis.Įdomu, pvz, jei auksas ir pinigų kalnai tokie jau pavojingi žmogaus gyvybei, tai kodėl nenusibaigia kokie nors ten Baruchai ar Warburgai? Kodėl Šifai ar Medičiai iki šiol laikosi ir neprapuola? – Todėl kad jie, kaip ir visi turtingi ir niekuo nesuvaržyti, neturi įpročio manyti, jog „pinigai mano“, „turtas mano“ – yra netgi kažkur interviu su vienu iš dabar jau senų Rotšildų publikuota, kur jis pasakoja, kaip jo senelis jį iš mažens mokino pinigus mylėti, branginti, su jais kalbėtis, kaip su gyvais, ir nieku būdu nemanyti, kad pinigai tie – jo nuosavybė! Priešingai, pinigai priklauso pinigų dievui, o tu juos tik saugai, globoji ir gausini. Ir to paties išmokysi ir savo vaikus ir anūkus. .. Kai dauguma paprastų žmonių, su dideliais pinigais susidūrę, mieliausiai juos išleidžia, išloštas milijonas pasibaigia nemalonumais, ligom ar mirtim, tai tokie rotšildai priešingai, jiems smagiausia juos glostyti, prižiūrėti. Taip ir aišku, kodėl pas vienus pinigai niekaip nesilauko, o pas kitus laikosi…

Kažkaip netgi Rotšildai didžiadvasiškesni už eilinį žmogelį, juos reptiloidais laikantį (Deivido Aiko įtakoj). Jau esu rašius, jog tuose sluoksniuose mados nesikeičia, tradicijos tęsiamos ir klasika švyti ramia amžinybės šviesa. O mums tai jau neduota: mums tai įvardijama kaip nesąmonė, prietarai, tamsa… Tėvai mums turi būti atgyvena, jaunimas viską žino pats ir daug geriau, ir laisvas daryti ką nori, rinktis gyvenimo kelią kokį nori – jie niekam nieko neskolingi, visas tradicijas reikia kuo greičiau pribaigti. Paprasti žmonės turi kuo greičiau parduoti ir perparduoti gimtus namus, jokių gerų daiktų nepirkti, kokybės neieškoti, joks objektas, kiek senovinis ar vertingas bebūtų – tuoj pat jį reikia nešti įkainuoti ir kuo greičiau parduoti, bibliotekom savęs neapsunkinti – turi būti pavyzdiniais vartotojais, prie nieko neprisirišus mobilia darbo jėga, šiandien čia, rytoj – dievai žino kur, jei tik darbdaviui to reikia. Ir čia tik vienas iš aspektų, apibūdinant, kuria prasme suprasti, kad iš rojaus esam išvaryti.

Kaip pagal užsakymą, pavyko įsigyti ir pirmąją G. Tymnetagino knygą, dvigubai storesnę už antrąją ir labai įdomią. Vienas iš nepaprasčiausių epizodų – autoriaus pasakojimas apie buvimą alternatyvioj realybėj, šalimais mūsiškės, apie funkcionavimą joje, kad ir neilgą laiką – erdvės prasme, panašu, žmonių irgi dar ne taip seniai gyventa ne dabartinėj iliuzijoje, bet realioj, labai intensyvioj, tirštai eteriu pripildytoj objektyvesnėj realybėj, kurr bet koks atstumas įveikiamas akimirksniu, vien pagalvojus, iš kurios mūsiškė, iliuzinė realybė, gali būti taisoma, gražinama, marginama raštais, arba priešingai, skurdinama, paprastinama, pilkinama… Net sugebant į ją pakliūti (ir toliau suvokiant, jog praktiškai esi abejose realybėse vienu metu), dar reikia mokytis joje funkcionuoti, pratintis būti – bet jinai yra! Ir būtent iš jos esame išstumti, ir todėl triūsiam visą gyvenimą, kasdieninį prakaitą liedami už kapeiką.

Žmogus gimsta su ribota atminties talpa. Maži būdami dar susiduriam su tuo, kas paskui įvardijama kaip „stebuklinga“ ir „neįmanoma“: matom nematoma, girdim negirdima, atsimenam gyvenę ankščiau ar tarpą tarp gyvenimų… Ir tik kai mus griebia mokyti – kuo ankščiau! – tai visi tie mokykliniai mokinimai vis storesniu sluoksniu gula, gilyn užspaudžia, kol ir visai išstumia atsineštą su gimimu atmintį. Paskui dar eina aukštieji mokslai, funkcionavimas darbovietėje, įvairųs domėjimaisi ir hobi – jau ir šito savo gyvenimo imam nebe prisiminti, nekalbant apie ką kitą… Lietuviškai buvo išleista tokia labai gera knyga „Šamano kvatojimas“, tai jos autorius, V. Serkinas ir G. Tymnetaginas, pasirodo, draugai, abu ilgą laiką laikęsi Magadane. O dabar jau ir kolegos rašytojai. Tik Tymnetaginas – pats šamanas, o Serkinas – psichologas ir dėstytojas, valgantis duoną iš šamano fenomeno, pasaulėžiūros, etikos ir praktikų tyrinėjimo. Jis yra parašęs ir tęsinį, kuris nežinau, ar yra pasirodęs lietuviškai, bet ten jau daugiau filosofinės, apibendrinančios medžiagos – kas liečia laiką, tai norisi pacituoti:

„Ką vadiname asmenybe, yra tik antrinis ir laikinas reiškinys. Pirminis yra žmogaus esmė. Ji nulemia formą, labiausiai tinkamą laiko, kuriame gyvename, sąlygom: fizinėm, biologinėms ir socialinėm. Bet, jei gyvenime užsiimti tik prisitaikymu prie jų visų (ar tik vienos dvejų), tai gręsia degradacija. Nes tokiu būdu žmogus išduoda savo esmę… Mes čia esame tam, kad išvystytume savo dvasios projekciją šitame laiko – erdvės kontiniume, o ne pajungti ją šito „loko“ – vietinėm – sąlygom.

Laiką, pvz, žmogus gali išnaudoti savidisciplinos vystymui – jei neegzistuotų laikas, nereiktų nieko stengtis padaryti laiku, pasirinkti svarbiausio, kad suspėti…

Kad tapti nuo laiko nepriklausomu, reikia išmokti savo laiką reguliuoti- tiek, sroves, tiek jo ritmus. Kai toks savidisciplinos lygis bus pasiektas, žmogus išaugs iš įprastinių „gyvenimo trukmės“ rėmų. Tik nereikia įpulti į kitą kraštutinumą: atsiminti, jog kaip tik užsiimi savės stebėjimu, sunaikini natūralų proceso vyksmą. Todėl racionalumo (ir savęs stebėjimo) nauda yra tiktai dalinė. Irracionalūs resursai, gyvenimo gyvenimas kaip gyvenasi turi mažų mažiausiai subalansuojančią vertę.“

Žmogus turi penkis pojūčius ir šeštąjį dar pripliusuokim kaip intuityvumą. Tai yra labai mažai, net visokios pusiau pasakiškos būtybės, kurių egzistavimo prasmė būtų žymiai sunkiau įvardijama, nei žmogaus, turi pojūčių žymiai daugiau. Todėl jos mus mato, jaučia, netgi per didžiulį atstumą, o mums jos – neegzistuojančios, nes niekaip nepajuntamos. Neturim kuo… Tai štai, tarp dvasios didumo ir turimų pojūčių kiekio yra tiesioginis rysšys – žmogus yra taip nustekentas ir jo dvasia į nieką sunykus, kad esam akli ir kurti, net su kokiais nors Jeti palyginus!

Dvasią augintis reikia!

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as