Gyvenimas laike. I dalis

Kas įvaldys laiką – pagreitintu tempu įsisavins laiko sąmonę – tas žemėje valdančiuoju ir bus. Kadangi viskas Žemėje vyksta žmogaus sąmonės dėka, tai kol dabartinis žmogus užstrigęs praeityje, tai valdymą žmogiška sąmone pakeičia, matomai, kokios tai technologijos, iš pereitų civilizacijų likę ir nugalėtojų sau susigrobtos… O gal jie visko turi, bet irgi, nežino kaip tuo naudotis, ir valdytojais išlieka, nes nėra konkurencijos iš žmonių, ir tada pakanka grobikų dvasinių vadovų įtakos. Nes žmonių tai vienetai kažką ta kryptim suvokia, o nesuvokiančius reikiama kryptimi kreipia tie, kurie suvokia, nors žmogiškos sąmonės ir neturi… – O kur parašyta, kad turi viską daryti savo vardu ir sava energija? – priešingai, reali valdžia yra saugi tik tada, kai nematoma ir nežinoma, žarijas žarsto kitų rankom, o paskui ant tų kitų visą kaltę už pasekmes ir pakabina – ir viskas gerai, viskas pagal visatos dėsnius – užsitarnauta bausmė garbėtroškom, valdyti trokštantiems, šlovės bet kokia kaina norintiems?

Neatrodo įtikinama? – jau lyg ir žinom, kad okeanas yra gyvas, kad žemė – Gaja – irgi, bet vis mums nesusiveda visa tai į viena: visa erdvė yra gyva, ir žmogaus sąmonė yra jos dalis ir valdymo pultas. Kaip žmogus savo sąmone panori, taip ir būna… Tik minios sąmonės lygis yra minimalus, jei iš viso dar yra… Vienetiniai geri žmonės, ant kurių pasaulis dar ir laikosi, jie yra gyvybingi ( šeimos, tradicinės vyro ir moters rolės, moralė, grožio estetika, klasikinė kultūra), bet jie nėra labai sąmoningi. Jie gyvena ir į ezoterikas visokias nelenda… O protingieji, progresyvieji – visoki kompiuteristai, technikai technologai, profesoriai ir studijų galvos – jie nėra gyvybingi, o sąmonė jiems ir iš viso, nesuvokiama. Netikit? – Manot, jie pajėgūs suvokti teiginio „dabartiniam mokslui galimybės dar slypi  tiktai mene“ aksiomatiškumą?… Tai va, o ką aš sakiau?

Visais laikas valdė tie, kas žinojo tikrąją pasaulio padėtį ir nuo realybės nebuvo atitrūkę, bet priešingai, joje įsišakniję. Akivaizdu, jog tai nėra tas žinių paketas, kuris suteikiamas mokykloje, mus kapitaliai apšviečiant. Ne veltui Jurga Ivanauskaitė pasakojo, kaip jai (o ir kitiems vakariečiams) Rytų kultūroje buvo baisus vietinių sąntykis su mirtimi – baisios mirties kaukės, mirties šventės, ceremonijos… Nesugebam suvokti mirties svarbos gyvenimui, kad tik numiręs pasiruošęs, nenumirs ant visai… Egipto Mirusiųjų knyga yra – žmones išmokdavo visų dievų vardus, kad mirę būtų įleisti į jų menę, kad galėtų išvardinti visas nepadarytas nuodėmes… Elnius auginančios Sibiro tautelės vaikai nuo mažens pratinasi „skraidyti“, žiūrėdami į žvaigždžių pilną naktinį dangų – pasigauna ir jaukinasi sau elnią tenai, kuris po mities juos į Protėvių šalį nuneš… Mes norim gyvent amžinai, o vis tiek, gyvenimo vienkartiškumas mums įkirstas, gyvenam kaip vienintelį kartą gyvendami, mirties bijom kaip galo ant visai, tuo esame silpni ir manipuliavimui pasiduodantys. Kai, atrodo, išmok, išsitreniruok bent jau sapnuodamas atsibusti ir toliau miegodamas, veikti toj būklėje sąmoningai; išmok orientuotis sapnų pasauliuose, nukeliauti, kur nori, padaryti, sužinoti, ką reikia – juk vis tiek, miegoti kiekvieną naktį reikia… Ale ne, visaip stengiamės dieną pratęsti nakties sąskaita, kad paskui kristi ir užmigti be sapnų. Arba visai, nemigą prisišaukiam…

Dvasios trejybiškumą prisiminkim: žemiškiausia jos dalis, seniau didelės rolės žmogaus gyvenime nevaidinusi, lieka prie kūno ir kartu suyra, o kūnus dabar vėl imta masiškai deginti – įvairūs mediumai ir aiškiaregiai sako, jog labai padaugėjo besiblaškančių „dvasių be vietos“, kas yra logiška, pastebint, jog daugybė žmonių tik šita kūniška, materialistiška dvasia ir gyvenam – šitai dvasiai tikrai, jokios perspektyvos už šito vieno gyvenimo ir nėra. Kas gyvena „bendruomenine dvasia“, kaupia socialinius įgūdžius, didesnės apimties dvasines struktūras įsiaugina, tie „plauks per upę“ ir ras savuosius, ir sėkmingai gims vėl ( arba ne, tikimybė penkiasdešimt procentų, manau)… O Pirminės energijos dalelė mumyse, tai, kas nesunaikinama, išeina Aukštyn, į pirminį dangų, ir viso gero. Tiksliau, ne išeina, bet ji visada ten yra, o kad mes esam dvasiniai liliputai ir į tokias aukštumas savo sąmonės koncentracijos tašku netraukiam, tai ta dvasios dalis be kontakto sėdėjo ir nosį krapštė, kol gyvi buvom (ir savo sąmone jai kažkur apie kulkšnis makalavomės, aukščiau pakilti nesugebėdami), ir kaip pamirę kažkur likom, plaukėm ar neplaukėm (ar paskendom, nebe išplaukėm), tai jai nėra jokio skirtumo.

Tie, kurie gyvenime supranta, kas yra svarbu, ir dasiaugina savo sąmonę bent jau kažkur savo dvasiai iki pusiaujo ar peties, tai jie ne tik kad ne „gyvena ar miršta“, plaukti jiems irgi niekur nereikia, jie ir tos upės abiejuose krantuose yra vienu metu, ir tai jiems neatrodo kažkas labai ypatinga. Yra tokia pasakėčia: sėdi erelis ant medžio viršūnės ir ilsisi. Atbėga kiškis, sako, ar galiu ir aš čia ilsėtis? – erelis nieko prieš, kiškis įsitaiso prie to paties medžio… Tik netikėta atbėga lapė, griebia kiškį ir surija… Pasakėčios moralė: sėdėti ir nieko neveikti saugiai gali tik tas, kas sėdi labai aukštai.

Arba Lazarevas yra kalbėjęs apie laiko pagreitėjimą ar sulėtėjimą, galintį nutikti žmogui: laikas kritiniu momentu sulėtėja tiems, kurie turi daug vidinės energijos, ir, streso pasekoje „išmeta ją į išorę“- kuo aukštesnės žmogaus vibracijos, tuo lėčiau teka jo laikas (ir lėčiau vyksta senėjimas). O dvasios milžinai ir iš viso, aplink save palaiko amžinybės belaikiškumą… Kai vibracijom žemėjant, laiko tėkmė greitėja ir senstam. Jau vien tai suvokiant, laiko valdymo svarba turėtų atsiverti visu rimtumu!

„Dabartiniams dievams stipraus žmogaus nereikia“ – kaip tai suprasti? Schema būtų tokia: kažkada buvo žemė, buvo dangus ir buvo požeminiai vandenys… Kažkokiu momentu požeminiai vandenys išsiliejo, iš gelmių išsiveržė, užliedami ne tik žemę, bet ir dangų, ir dabar turim vandenį po žeme, ant žemės ir danguje. Ir to pasekoje Aukštasis, pirmesnysis dangus liko mums nebe pasiekiamas… Požeminiuose vandenyse gyveno kiti dalykai, su žmonėmis nieko bendra neturintys, ir, vandenims išsiliejus, jie ir tapo dievais naujai susiformavusiame mūsų danguje.. O dievai, į kuriuos reiktų lygiuotis, imti pavyzdžiu ir jais tapti žmogui, liko kažkur aukštai ir komunikacija nutrūkus. Pagrindinei žmonių masei danguje esančią neprieinamą dvasios dalį puikiai pakeičia religiniai agregorai, iš kurių (jų pačių energijos sąskaita!) jie ir yra valdomi. Tie agregorai jiems po mirties kažkiek padės, bet pagal savo įstatymus ir teis… Sakoma, jog „dievas vienas“ – taip, kaip pirminės energijos šaltinis Aukštajame danguje, ir su juo mes nieko bendra neturim nei gyvi, nei sapnuose, nei po mirties.

Kai buvo Rojus žemėje, buvo taip pat Danguje, taip pat ir ant žemės. Dabar, kai požeminiai vandenys ( su savo gyventojais) įsiterpė, užėmė dangaus vietą, tai Žemėje įsigalėjo pragaro dėsniai, nes kaip Danguje, taip ir ant žemės… Kas realią situaciją (ir tuos dėsnius) žino ir veikia būtent pagal tai, tai „dangus jiems ir padeda“…

Bet ir „žmogus“ yra bendras mums visiems pavadinimas tik ta prame, jog visi „gyvename ant šios žemės“. Ir tai dar įvairus biorobotiškumo laipsnis varijuoja. Nes vienoki žmonės, sakoma, yra radęsi paraleliai su gyvūnais, kiti – vėliau, paraleliai su augalais, o dar ir iš viso, yra ir angelų, bandančių žeme vaiščioti – paradoksalu, bet vartojančių mėsą, ne tik žolynus, vyną ir alkoholį, raugą ir bakterijas, kad tik kažkaip savo vibracijas pasižeminti, ir, žemėje įsišaknijus, ką nors joje sugebėti nuveikti…

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as