Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (3)

Klausimas „o koks, tiesą sakant, yra skirtumas tarp realybių?“ ir kad „gal mes patys irgi esame virtualūs?“ atskubėjo su rytiniu paštu, jo neteko stovėti ir laukti.

Ir tai yra tipiškas labai jaunų kartoninių žmonių, puikiai besijaučiančių savo popierinėje vienmatėje gyvenimo plokštumoje, klausimas.

Tie, kas užaugo be kompiuterių, visada dar bus realesni žmonės…

Tie, kurie tik vėliau gyvenime susidūrė su tv ir telefonu, tie iš realaus gyvenimo virsmo ištraukti dar mažiau…

Galime dar prisiminti generacijas, kurios nerašė ir neskaitė, tik mokinosi atmintinai, pasakojo, dainavo…tuos, kurie dar ne į miestą ekonominių pokyčių suvaryti buvo, gamtoje gyveno, iš natūralių medžiagų savo darbo rykais naudojosi, kurie priklausė gyvenimu nuo savo naminių gyvulėlių tiek pat, kiek ir gyvulėliai nuo žmonių…

Buvo nedaug kalbama tokioj civilizacijoj, žodis buvo daugiau naudojamas menui, nei kasdieniniam plepėjimui, kaip dabar – žodžiu, kita civilizacija buvo – kūniška, įkurią buvo gimstama ir iš kurios buvo mirštama…Ir mirę savieji irgi nebuvo paliekami likimo valiai kitų erdvių ar išmatavimų šaltyje – jiems būdavo pašviečiamas kelias atgal.

Palyginimui, dabartinės civilizacijos suaktyvinta smegenų veikla, per kiekvieną buvusį civilizavimo etapą vis labiau tolus nuo realybės, apsupusi žmones jau antrinėmis ar net trečios kartos iliuzijomis – protui egzistuoti, pasirodo, užtenka tik paties savęs – jis kapstosi savyje be galo, vis didesniais ratais, gamindamas vaizdus iš vaizdų, ir originaliųjų atvaizdų tam jam visai nereikia…

Smegenys taip pat reaguoja į kažką pasakytą, ar tai vyksta dabar, ar tai – prisiminimas, ar, gal, planas ateičiai…ar tai ruošiesi daryti tu, ar tik mato darant ką kitą… Kai, tuo tarpu žmonių genetiškai, istoriškai įgimta kalba visai net nėra žodinė!

iš pačių giliausiųjų savo sluoksnių mes bendraujame ir suprantame atvaizdais ir simboliais – žodinė komunikacija yra jau vienas iš mums užmestų pavalktų, kuriuos paskui save tempiam.

Bet, netgi visai ne tai yra pagrindinis skirtumas tarp senesnių kartų, ir jaunimo su jo tiek sukaitaliotom sąvokom ir jų reikšmėm galvose, kad jiems jau net nebesvarbu, tikri jie, ar virtualūs: skirtumas tas, kad jie neturi ateities ir to net nemato. ir nejaučia.

Kas bent kiek apie Jono Gervės evoliucijos teoriją girdėjęs, girdėjęs yra apie tai, kad kai ateina laikas, gamta iš žmonių pareikalauja kokybinio vystymosi šuolio.

Kurie yra iki tiek atėję tuo momentu, jie praeina į sekantį etapą, kurie ne – tie ne, nes tas praėjimas užsidaro. XX amžius turėjo keletą tokių užsidarymų, kai žmonija galėjo pakeisti pasaulį ir save iš esmės, bet to nepadarė.

Tie, kuriems buvo apie 40 metų 2002m, tie dar buvo paskutiniai, kuriems ateitis buvo atvira ir jų laukė.

Mano amžiaus žmonės jau yra pavėlavę gimti apie penkis metus.

Kalbu už save, bet kiek gyvenimo jau nugyvenus, visas jis buvo studijos, domėjimasis, ieškojimai, bandymai, kūryba, pastangos augti iš visų jėgų, kad pasiekti tą dvasinio sudėtingumo, tą supratimo lygį žmonių, kurie ėjo prieš mus, kad dar kažkaip įsikabinti į paskutinį vagoną ir jo nepaleisti; kad tiek persiimti jų energija, pasaulio matymu, patirtimi, kad į ateitį išeiti pavyktų jų praeitais ir po savęs paliktais praėjimais.

Nes alternatyva yra tiesiog, savo dienų dagyvenimas, kiek jų tau yra skirta, be rimto tikslo, nežinant prasmės, neradus savo paskirties, savo uždavinio…Ir dėl to arba kankinantis, arba užsimirštant, toliau gyvenant miegant.

Dar tragiškiau yra, kad dabartinis jaunimas jau ir visai nebeturi jokios kitos galimybės, tik laikytis senesnės kartos žmonių – dar kitokiais laikais gimusių, ir, netgi, dar senesnius laikus prisimenančių, skirtingose santvarkose gyvenusių, kurie praktiškai nieko nebe priima kaip savaime suprantama, nes žino iš patirties, kad gali būti ir kitaip…

Jaunimas gi yra gimęs į šitą laiką, tiktai jį žino, jokios palyginamosios medžiagos neturi ir jiems ji neįdomi. Ir senesnioji karta jiems neįdomi irgi – žinoma, smegenims netgi likusio žmogaus nereikia, ką pasakoti apie pasaulio išsaugojimą svarbumą, kad jos patikėtų?

Kai iš jaunimo šitaip nėra ko laukti, vyresniesiems teks ne tik tvarkytis toliau su šituo pasauliu – nėra kitų, kurie tai daryti galėtų – bet ir įsigudrinti dar kažkaip sudominti savimi ir savo patirtimi jauną kartą.

Pritraukti prie savęs, priversti ją susidomėti, persiimti, mokytis, (vietoj to, kad jie tai tik digitalizuotų ir niekada daugiau nebe atsiversti pasižiūrėti) – kad šitaip nejučia, vos ne apgaulės būdu dar pavyktų kuo daugiau jų pasiimti ir bandyti šitaip į ateitį išeiti kartu.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as