Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (2)

Vieną guodžiančią išvadą igalima padaryti – Trečiojo Pasaulinio tikriausiai ir nebebus.

Nes, nebe atsistojo dar viena jauna karta, drąsi, nuovoki, ryžtinga, kuri grasintų establišmentui bent jau reformomis.

Establišmentas, vietoj to, netgi jų revoliucingumą specialiu mygtuku įjungia ir išjungia, tai apie ką dar kalbėti – jaunimas ir patys labai gražiai save susinaikins, viskas eina pagal planą:

Palaipsniui, bet kryptingai visos žmonių gyvenimo dalys perkeliamos į virtualią erdvę – laisvalaikis, bendravimas, darbas, pinigai, naujienų srautas, mados, svajonės apie laimę…

Žiūrėk, ateis laikas netgi, kai ir išgyvenimui būtina laikoma trijulė lova- šaldytuvas- tualetas nebebus  reikalinga visa.

O kai jų sąmonė jau daug maž pilnutinai ir į realų pasaulį nebe užeidama, gyvens virtualios erdvės koridoriuose, tada beliks ištraukti štekerį iš rozetės, ir kur bus tie, dabar žemę apgyvendinę milijonai?

Viskas. Žemėje liks tyla ir tuštuma. Nebus netgi kam balto triukšmo klausytis.

Ir kas ateis pagalbos besišaukiančiuosius vaduoti? Kas Žemėje dar bus išlikę, ir bus pakankamai stiprūs? Ir žinos kaip?

Ne pirmą kartą, kai žmonės ar žmonių protėviai yra šitaip suplanuotai išmetami iš realaus gyvenimo šitoje mūsų realioje planetoje. Titanus visi esam girdėję, kaip jie pralaimėjo kovose su dievais ir buvo nutrenkti į žemės gelmes?

Buvo galaktionai, kurie pirmiausia pervedė į kitą dimensiją savo laivus, kaip kad iš seno pervedamos alchemistų bibliotekos, susikrauti lobiai ar brangenybės, netgi ištisos armijos karių, bet patys jie daėjo tik iki Žemės centro, ir liko ten iki šiol, uždaryti akmens tankumo materijoje, šaukiasi pagalbos tamsoje ir belaikėje erdvėje, ir niekas jiems negali padėti.

Gal ir gerai, kad mes jų šauksmų negirdim: kaip Jonas Gervė sakydavo, tai neskirta tiems, kurių silpnesnė širdis.

O šį kartą suplanuota žmones, kaip patiklius vaikus, išvesti į virtualią erdvę – į miškus – ir paklaidinti ant visai… kaip ir manyta, niekas nesipriešina.

Aš visada sakydavau, kad sistema, daiktas, planas ar dar kas nors nėra nei bloga, nei gera pati iš savęs…Ir, netgi, ne kam ji naudojama svarbu.

Svarbu, ar tu naudojiesi ja savo poreikiams – FB atveju, pvz, – reklamai, kontaktams, verslui, naujienų šaltinių įvairumui ir pan. – ar tai naudoja tave – tavo energiją, laiką, idėjas, asmeninius duomenis, kūrybą…

Kaip ir viska šiame pasaulyje, virtualią erdvę irgi padaro žmogus: jisai ją pildo savo energija, leisdamas joje laiką ir dirbdamas joje savo darbus, kurdamas, bendraudamas…

Bet, kiekviename tokiame procese yra lūžio momentas, kurį labai svarbu pastebėti ir imtis priemonių – kai žmonių ten suneštos ir paliktos energijos kiekybė pereina į sekantį kokybės etapą, ta sistema jau tampa savarankišku, minimaliai veiklai savą energiją turinčiu organizmu.

Tada ji jau lengvai gali pasisukti prieš kiekvieną iš mūsų atskirai, ją sukūrusių, ir mes, po vieną, jos nebeįtakojame ir nebe sustabdysim.

Lieka tik susižiūrėti, kur mūsų žaisliukai išmėtyti, susirinkti juos ir pasirūpinti, jog evakuacijos atveju, iš esmės išsinešdintume sveiki ir susikomplektavę.

Ir tokie ženklai, kad laikas jai artėja, jau yra.

Kad pažaidėm ten ir užtenka – išeiti, išsirašyti, kitaip tą pabaigą sureikšminti niekam nepatariau, tiesiog, reiktų rasti užsiimti kuo kitu ir pagrindinį dėmesį nukreipti į kitur: reiktų labiau atgal į realų gyvenimą grįžti, nepalikti savo vietų po saule taip ilgai neužimtų – gamta tuštumos nemėgsta… užleis kokiom žiurkėm, tai žinosim.

Žinoma, šita Pandoros skrynia, vadinama internetu, buvo atidaryta, kad niekada daugiau nebe uždaryti.

Vadinasi, laimės tie, kurie nuo jos atsiplėš, vis tik, atsisakys to priėjimo prie visų pasaulio stebuklų vienu metu galimybės – kuri ir yra tiktai galimybė, teorijoje – tūkstančių virtualių draugų vardų, virtualaus pseudodalyvavimo visame kame… ir grįš į čia ir dabar, į vietinę bendruomenę (ar kas iš jos dar likę), pažiūrėti, ką realiai galima naudingo ir įdomaus nuveikti.

Aš manau, kad daug ką.

Nes, pagal bendrą plano kryptį, vis daugiau visokių tarnybų perkels savo veiklą tik į virtualią erdvę – virtualiais būdais virtualūs policininkai gaudys virtualius sukčius ir virtualių taisyklių pažeidėjus – netikit, tai susipažinkit su besiruošiamais priimti įstatymais! – ir realiame gyvenime realaus žmogaus realiai veiklai liks vis daugiau erdvės ir vis daugiau judėjimo laisvės – kai visi į ekranus spokso, tai gatvės tuščios būna, jei atsimenat.

Tie, kurie žmonijai tokią ateitį sumastė, savęs į ją nepriskaičiavo: Silikono slėnyje, Amerike,  gyvenantys ir dirbantys vaikus veda į mokyklas be kompiuterių…Anglijos karališka šeima jau kelios kartos kaip gydosi tik homeopatiškai… kai imsime šituo atžvilgiu į juos rikiuotis, tai laimėsime neišvengiamai.

Nes mes esam dar ir žmonės. O jie jau ne, nepamirškim.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as