Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (1)

Pirmasis amerikietės Judy Budnitz romanas, kiek atsimenu, „If I told you once…“ vadinosi.

Ją atsimenu dar ir dabar, todėl, kad autorė nepaprastai taikliai pastebėjo ir išreiškė kartų susvetimėjimo procesą… Parodė, kaip pokyčiai vyksta, kaip besikeičiantis pasaulis keičia žmones, o ne besikeičiantys žmonės – pasaulį, kaip esame įpratinti tikėti.

Kadangi ji rašė pagal kartas iš savo žiūrėjimo taško, tai kartų įvardinimą ir aš iš jos perimsiu:

Jei proseneliai, Europoje, dar gyveno senajame pasaulyje, su raganom, vilkolakiais, užburtais miškais ir besivaidenančiais lobiais, tai senelės generacija – šitų senųjų žmonių dukra jau tokios gyvenimo duotybes kažkur Austrijos imperijos kalnuose ir miškuose nebenori. Ji nori, kas skirta jai, nori savo, o ne bendruomenės gyvenimo, jai įdomus pasaulis – ji patraukia kelionėn, paskui artistų trupę, suvaidinusią Jėzaus nukryžiavimą, ir, koks buvo jos išgąstis ir džiaugsmas, kad po kelių valandų tas aktorius buvo vėl gyvas ir nieko blogo jam nebuvo atsitikę.

Perėjus karo sumaitotą Europą, ji sugebėjo atsekti juos ir į Ameriką – ji nebijo nieko ir neabejoja savimi nei akimirkos. Gamta ją remia, pasaulis jai draugiškas, žmonės greiti padėti – jos vedybos naujojoj tėvynėje laimingos, gimsta dukra – rašytojos mamos generaciją atstovaujanti – jiems visko užtenka, nors ir nedaug jie ko turi.

O vat tai dukrai jau niekas nebetinka, viskas per senoviška, ji nori modernumo, švaros kaip iš valiklių reklamų, norėtų būti taip išauklėta, kad nesiskirtų nuo kilmingų ir turtingų, seka aristokratų gyvenimą laikraščiuose – žodžiu, jaučiasi išskirtine, per gera savo aplinkai ir gėdijasi savo tėvų ir jų gyvenimo būdo, europietiškos praeities…

Su gyvenimo apraiškomis ji nenori turėti nieko bendra – tai rodosi purvina, prakaituota, sūru nuo ašarų. Tik tvarko valo butą kasdien, kad niekur nei dulkelės… Kol per vargą rastas jai vyras galiausiai pabėga, neišlaikęs. Gerai, kad dar prieš tai jiems buvo gimę dvyniai – dukra ir sūnus – jau knygos autorės generacija.

Sūnus tas visų iškeliamas į princus, dievinamas, turi mokytis daktaru, nors tam gabumų neturi.

Dukra – turi, todėl už jį rašo visus jo studijų darbus, bet niekam net į galvą neateina, kad ji galėtų tapti daktare pati, ir visai lengvai, su jos studijų galva.

Sūnus jaunas žūva, lieka jo dukrelė – anūkės generacija – šių dienų jaunimas – neturi jokio supratimo visiškai apie nieką – nei apie pasaulį, nei apie save, nei apie tai, ko norėtų, nei ką dėl to reiktų daryti. Tipiškas rezultatas, prie kurio atvedė keturios neigimu pagrinde užsiimdavę kartos… Ir ras gyvenime kelią tiek, kiek glausis ne prie tetos, ne prie senelės,apie dangiškus migdolus svajojančios, bet prie prosenelės su jos dar gyvom europietiškom šaknimis.

Kaip tyčia, kai tik pasaulyje, ar, sakykim, Europoje užaugdavo, subręsdavo drąsi, protinga, tvirta, iš miškų ir kaimų išėjus karta – pirma karta nuo žagrės – ir jau imdavo pasaulį į savo rankas, kad padaryti jį geresne vieta gyvenimui, tuoj pat prasidėdavo karas – Pirmas, Antras Pasaulinis – kur geriausi iš geriausių žūdavo milijonais, likę žmonės, sutraumuoti įspūdžių, šoke, kaip per sapną dagyvendavo savo dienas, o užnugario žiurkės ir praturtėję iš karo pramonininkai valdydavo be permainų toliau.

Ir žmonėms pasakėles apie progresą pasakoja, kad niekas nesusigriebtų regreso stabdyti?

kad mūsų atitrūkimą nuo gamtos reikia taisyti, jau šnekėta, kad neliktume visam laikui jaustis ego maišais, neigiantys mumyse dar esantį, bet jau seniai tyliai nykstantį turinį.

Čia norėjau pradėti pasakojimą apie tai, kad su kiekviena išeinančia generacija, kažkuri svarbi pasaulio dalis išeina nebegrįžtamai kartu – kiekviena jauna karta jau žino, supranta, suvokia, sugeba mažiau…Apsiraizgo ausis technikos ir technologijos laidais, kad tai nekristų į akis, bet dar yra tai matančių vis tiek.

Pereitą dieną toks populiarus olandų komikas, dabar jau pensijinio amžiaus, Freek de Jonge, davė interviu, tai man sekantis jo teiginys taip ir prilipo į atmintį savo taiklumu: „šeštam dešimtmety, atseit, buvo madinga humoristinėmis programomis bandyti apjungti aukštąją ir žemąją kultūras (kad tada dar tokios nedemokratinės sąvokos buvo naudojamos, įsivaizduokit!)… Bet, atsiduso pasakotojas, intelektualai, vis tik, jam ištikimesni pasiliko, kaip publika“ – sėkmingai nuleisti per tą laiką į žemosios kultūros lygį, pamiršo pridėti.

Nes apie aukštąją jau nebesigirdi nieko, o jei ką, tai tik pašaipos.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as