Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)

Senesniosios kartos visais varpais skalambina, kad paskutiniais dešimtmečiais vis labiau išnyksta iš akiračio vertikalaus augimo galimybės žmonėms.

Vaikai jau nebeskatinami svajoti tapti geriausiu, kuo jie sugebėtų – kosmonautu, lakūnu, geologu, archeologu, išradėju, atradėju… Išsilavinusiu, apsišvietusiu, geru, patikimu žmogum…

Ne, žmonės gali, pinigų krepšeliais pavadinti, pasirinkti, ar trinti aukštosios suolus čia, ar užsieny, dirbti tarnaite čia ar Anglijoj, nusipirkti tualetų vedėjo vietą. Gali, žinoma, tapti kompiuterių specialistu, voliotis pūkuose ir stengtis negalvoti, kam tavo darbo vaisiai pinigus krauna…

Netgi tapus tuo, kuriam visi likę pinigus krauna, visada dar reikia daugiau to paties: didesnių namų, tolimesnių atostogų, gražesnių partnerių, greitesnių mašinų – laiko save šitokiu gudriu, ir neapsižiūri, kad problemos negalima išspręsti tame pačiame lygyje, kur ji yra susiformavus, kad reikia kilti aukštyn. Augti.

Apie asmenybės augimą nebekalbama niekur,

Auga tik ekonomika, valstybinės skolos, korporacijos, jų akcininkų kapitalai.

Žmonės tai net nebereikia, kad užaugtų – vaikai, jaunimas – čia juk mums ir ateitis, ir dabartis, ir visos mados, ir pavyzdžiai, į kuriuos lygiuotis, ir nulemiantis faktorius – reklamos jų lygio, paaiškinimai – jų lygio, viskas, kas jų lygio supratimą peržengia, viskas netgi atmetama, gniaužiama, atsisakoma.

Pereitą dieną Olandijos valstybinėje televizijoje rodė interviu su labai gražia septyniolikmete, Solomonica de Winter – dvejų žinomų žydų kilmės olandų rašytojų dukra, taip pat jau tituluojama rašytoja, nes išleido knygą, rašyta nuo tada, kai jai buvę keturiolika (kol kas tik vokiškai, bet ji bus verčiama, teisės jau nupirktos, haipas jau pradedamas įsukti).

Mergaitė papasakoja, rašanti angliškai, nes didelę gyvenimo dalį praleido , su tėvais, gyvendama Bercley, CA, kad skaitanti pasaulinę literatūrą – Aną Kareniną, Nabokovą, Dostojevskį… Savo tėvų knygų neskaičius, gal vėliau. O dabar rašo jai patraukliomis tamsos, trilerių, vampyrizmo, juodo detektyvo temomis – Dostojevskyje ją irgi labiausiai sudomino nužudymo tema.

Tada dar parodomas filmukas iš archyvų, kur tv jau ėmus iš jos interviu, kai jai tebuvę dešimt – ji tada rašė apie gyvūnus, ypač mylėjo vilkus. Žmonių tai ne, žmonių ji nekentė, jie jai rodėsi bjaurūs… neturintys netgi kailio, kaip gyvūnai…

Kaip matome, laikas praėjo, mergaitė paaugo ir joje niekas nepasikeitė – vampyrizmo tema „auga joje kaip rožė, leisdama savo spyglius į jos kūno mėsą“ – citata iš jos knygos, kaip supratau – visi alpsta, kaip gerai ji parašyta!

O dabar, palyginimui, Helene Hanff istorija.

Augdama Depresijos laikais Amerikoje, kad gautų stipendiją koledžui, pati iš visų jėgų mokinosi šalių pavadinimus Europos žemėlapyje ir valstijų pavadinimus savo šalies žemėlapyje, o per egzaminą gavo viso pasaulio žemėlapį, ir nesugebėjo įvardinti visų jo daliu – susikirto – nes mokykloje geografijos jų iš viso nebuvo mokinę…

Tada ji nuėjo dirbti ir nusprendė anglų kalbą ir literatūrą studijuoti pati, savarankiškai.

Geroj New York’o bibliotekoj pusę dienos kruopščiai rinkosi sau mokytoją – universitetinį vadovėlį, kurį ji būtų galėjusi suprasti, kuris būtų įdomiai parašytas, būtų autoritetingas ir t.t. Išsirinko Oxfordo – Cambrige žmogaus, dar vis dėstančio, Sir Arthur Quiller- Couch, M.A.Karaliaus Edvardo VII anglų literatūros profesoriaus Cambrige universitete penkių dalių kursą…

Ir jį ne tik įsisavino pati, per tiek metų, kiek tam reikėjo – o reikėjo daug, nes jau įvade ji rado paminėtus literatūros kūrinius – klasiką, kurios ji nebuvo net girdėjus – tada ji ėjo į biblioteką vėl, ėmė tas knygas ir skaitė jas, prieš tai, kaip skaityti ir studijuoti literatūros kursą toliau…

Kai kurie iš tokių kūrinių, kaip Miltono “Paradise lost” arba Naujasis testamentas, kurio ji, būdama žydų kilmės, nebuvo skaičius, yra ilgi kūriniai – storos knygos!

Vėliau gyvenime ji susidomėjo teatru, ėmė rašyti scenarijus televizijai, pjeses scenai, recenzuoti scenarijus kinui…netgi istorijos knygas vaikams rašė, dažnai neturėdama už ką susimokėti nuomos ar nusipirkti baltos duonos.

O išgarsėjo ji ir literatūros istorijoje ji liks kaip ji pati, „84, Charing Cross Road“ autorė – knygos, ir pjesės, ir filmo – labai rekomenduoju, kas nematę!

Nes pokaryje, ieškodama, iš kur susirinkti anglų klasikinės literatūros biblioteką, senuose, bet ne antikvariniuose leidimuose, ji ėmė susirašinėti su antikvariatu Londone, pamažu susidraugavo su ten dirbančiais žmonėmis.

Jie jai ieškojo ir siuntė knygas,kurios JAV atrodė visai pigios ir ją džiugino o ji,kadangi Anglijoje maisto produktai dar buvo ant kortelių ir skirtumas su doleriu buvo amerikiečių naudai, ji pirkdavo iš katalogo Danijoje jiems maisto produktus šventėms, kuriuos jie gaudavo karo pasekmių dar nenusipurčiusiame Londone, ir tai prašviesindavo jų būtį, savo ruožtu, irgi.

Apsilankyti Londone jai pačiai, kol pagrindinis su ja bendravęs darbuotojas dar buvo gyvas, taip ir nepavyko.

Bet, jo atminimui ji parašė knygą pagal jų tarpusavio susirašinėjimą.

Knyga sulaukė tokio atgarsio, kad Anglijoje televizija padarė dokumentinį, buvo pastatytas labai sėkmingas spektaklis pagal pjesė, buvo pastatytas kino filmas, su Anna Bancroft, Antony Hopkins, Judy Dench…

Pati Helene Hanff mirė 1997m. knygoje „Q legacy“ aprašius ir savo žymųjį savarankiško mokymosi procesą.

Kieno iš šių dvejų rašančiųjų rankose, Solomonicos ar Mrs.Hanff, pasaulis būtų saugesnis, paliktas palaikyti?

Ir, kiek galima praradinėti pasaulio dalių, su kiekviena nueinančia karta, kad pasaulis dar vis užsiskaitytų, kaip egzistuojantis?

Manau, mano kartai laikas atėjęs griebti nemirtingumą už ragų… Bet, čia jau sekanti tema.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as