Ateitis bus, kokią ją kas nors sukurs (pabaiga)

Aš nesakau, kad tuose elitiniuose dvejuose procentuose turtingiausių ir geriausias sąlygas turinčių žmonių negali gimti tie, kurie būtų verti būti žmonijos vadais ir jos ateities lėmėjais: mokslininkai jau seniai įrodę, jog geresnėse gyvenimo sąlygose žmonės yra geresnės sveikatos, gyvena ilgiau, ir, jei turi tam polinkį, gali išsimokslinti ir išsivystyti į labai iškilias asmenybes, kaip koks nors Levas Tolstojus, Nikolajus ir Jelena Rerichai ar Alberto Santos- Diumont.

Tik tiek, kad jie gal nebus tokie tvirti, kaip tie, kurie vargo matę ir gyvenimą pažįsta iš apačios. Ir kuriems viso žmogiško išradingumo reikėję, kad gyventi, kaip norėtų, ir kaip turėtų galėti gyventi kiekvienas iš mūsų. Todėl „Žiedų valdovo“ siužetinė schema irgi aktuali: Minastirito valdytojas turi du sūnus, bet žmonių pasaulį iš esmės apginti jie yra netinkami, jiems tai neskirta. Tai rolė vienišam klajūnui iš niekieno žemių, kai tik jis pasiryžta tą rolę vykdyti, save tam skirti, tą atsakomybę prisiimti.

Liaudies visame tame irgi reikia, žinoma, nes kažkas turi nunešti ir sunaikinti žiedą, kad pagaliau būtų įmanomos tikrojo, tinkamo valdovo dienos. „Ir tebūnie jos palaimintos“ kaip sakė Gandalfas.

Jei ateitis yra tokia svarbi, nes visada bus daugybę kartų geresnė už dabartį, jei dėl jos mes pasiruošę dabartyje iškentėti nežinau ką, tai gal tiksliau yra pasakyti, jog mes ne ateitim nesirūpinam ir jos kurti nenorim, bet kad mums rankos dreba nuo įtampos ir tiesiog tokios didelės atsakomybės , kokia susijusi su ateities laime, visų klaidų ištaisymu, visų priešų nugalėjimu ir rojaus grįžimu į žemę susijusi, prisiimti tikrai niekas nenori… Nes, o jeigu klaidą kur padarys, įsivaizduok, ar nepavyks kas…

Tik kažkodėl energijos nesuvaldantiems nėra patariama treniruotis ją suvaldyti.

Ne, patariama geriau jos iš viso atsisakyti – nesusitvarkai su norais, tai pratinkis nenorėti nieko ( kai nieko nenorėjimas yra tiesus kelias į depresiją), nesusitvarkai su ateities vizija, tegu tada ji būna, kokia bus… Kokią žvaigždės atneš.

Žvaigždės bendrą palankesnė situaciją tai atneš, daug skubėjimo, iliuzijų, netikrų tikslų, apgaulingų idėjų, kurių prisikūrėme tiek patys sau, tiek mums, kaip visuomenei, jų buvo prigaminta, virsta į dulkes jau dabar…  Ir atkris dar labai daug nereikalingo, netiesos, permatysim apgaules, savas blokadas ir išsisukinėjimus, pažinsim, kas mūsų ir tikrai, skirta mums.

Bet vis tiek, kiekvienas pats turim pasirūpinti, kad eitume su laiku koja kojon,… kad tos energijos mus neštų, o ne mus griautų.

Vaikai yra energingi, jauni ir sveiki, nes jiems dar viskas priešaky, dar visos galimybės atviros. Tokiu žmogus gali būti, nesvarbu, kokio amžiaus būdamas, jei tik visas jo gyvenimas dar vis judėjime ir jis dėl to laimingas.

O save (vėl) ištiesinę, atsistatę žmonės, jie įgauna ne tik energiją visam kam, ką savo gyvenime padaryti ar pasiekti ar pakeisti, išauginti nori… Jie keičia ir aplinką tiesiog būdami, gyvendami – kiti žmonės irgi lengviau sveiksta jų kaimynystėje, lengviau randa save, greičiau pildosi ir jų norai. Tokio žmogaus ateitis kuriasi pati savaime – išsirutulioja į laiką jo idėjos ir energija joms įgyvendinti… Tai, ką jis daro dėl savęs, nes taip jis nori ar tai jam įdomu, pasirodo esant naudinga ir kitiems, ir pasauliui – teisinga, atitinka žmonijos vystymosi kryptį – pasaulis tampa toks, koks ir norėtų būti, su juo kartu.

Žinoma, ir rankos reikalingos, kad pasaulį keisti, bet pirmiausia jis turi jau būti pakeistas mintimis.

Silpni žmonės todėl ir yra silpni, kad jie yra dar nepasiruošę būti stipriais… Galima, aišku, ir glaustis, teisingą lyderį pajutus, po jo energijos skėčiu, bet tai dar galėsite padaryti visada. Taikyti reikia aukščiau: o kas, jei tavyje slypi toksai pats, tik savęs dar neatpažinęs ir atsakomybės už ateities kūrimą dar neprisiėmęs vadas? Ir tavas įtūžis prieš gyvenimą, pavydas , nepasitenkinimas kitais ir viskuo ir yra ta kūrimo energija, besistengianti bent kažkaip į paviršių išsiveržti?

Jeigu gyvenimo kasdienybėje vegetuojantys bandys tai daryti bent jau sąmoningai jausdami iš viso to malonumą? Niekuo netikintys nihilistai bent ką nors pabandys sukurti, vietoj totalaus neigimo? Profesionalais tapę kovotojai ir protestuotojai ims ginti ir skleisti tiktai tai, kuo iš tikro tiki? Pseudointelektualai ir pseudodvasingieji ras mokytoją, kad pasimokyti kažko iš esmės?

Neatsisakykim galimybės, jos neišbandę – bet kuriuo atveju, neliksime ant visai, kokiais esame dabar -memento mori! Senatvė ir mirtis tyko – tai kodėl ne surizikuoti būti, gyventi, augti į ateitį, vietoj to, kad mesti rankšluostį į ringą be kovos?

Tegu ateitis bus, kokią sukursim patys.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as