Ateitis bus, kokią ją kas nors sukurs (II dalis)

Prieš kelias dienas buvo Sylvijos Plath gimtadienis, vėl ji šypsojosi iš nuotraukų, jauna ir graži… Bet niekas niekam nepasivargino paaiškinti, tai kodėl tada jinai nusižudė? Ir tada lieka ir jos gyvenimas, ir per ankstyva mirtis kaip ir per niek, jei niekas iš to nieko nepradeda geriau suprasti ir nepasimoko… O pasakyti buvo galima štai ką:

Sociologė ir psichoanalistė Nancy Chodorow yra rašius, jog yra tokia mamų rūšis, kurios dukrai vaikystėje nesuteikia reikiamo saugumo ir stabilumo jausmo, būdamos šaltos ir per atstumą jų atžvilgiu, o dukroms užaugus, situacija tampa atvirkštinė, motina dukrai neleidžia atsiskirti ir individualizuotis gyvenime… Tada jos ima dukras naudoti kaip narcizistinį savęs pačios prailginimą, perkeldamos į jas savo jausmus, svajones ir net kūno pojūčius. Kaip kokiame tai psichotiniame „tu esi aš, aš esu tu“ žaidime…“

Kai vaikas – dukra – šitaip užauga, be perstojo laikoma kito asmens – mamos – psichinėje priklausomybėje, tai jai ir toliau gyvenime reikia kito žmogaus šalia, nes tik jame matydama savo atspindį, kaip veidrodyje, ji gali tikrai žinoti, kad egzistuoja… Jai pačiai jos nebe lieka, kai ji nemato savo atspindžio šalimais esančiame ir jos gyvenimą aktyviai formuojančiame žmoguje. Tokiu atveju nepaprastai sunku yra išgyventi , likus vienai, atrodo, geriau su bet kuo, kad tik ne vienai – trūksta saviorganizacijos mechanizmų asmenybėje, ji nesusiformavus, neatsiskyrus, kaip individas…

Mama Silvijos niekada negyrė už tai, ką ji pasiekė, kas tai bebūtų… Mama girdavo patį pasiekimo faktą – logiška, nes vaikas, kuris siekia pagyrimo, pripažinimo, gero žodžio, liks su tavim, kol jo negaus.

Todėl, jei negaus niekada, tai liks su mama visada. Ką ir norėta pasiekti… Nes turbūt baisiausia tokiai motinai yra galimybė, kad ją  vaikas „paliks“, užaugęs, nueis gyventi savą gyvenimą. Ir tada ji liks galutinai viena. Netgi jau be savo gyvenimo…Tokia mama dukrą paleidžia tik ištekėti. Mieliausiai už tokio paties žmogaus, kaip ir ji pati – į patikimas rankas atiduoda, taip sakant. Ir tada prasideda viskas iš pradžių, antru ratu…

Tiesa sakant, Sylvijos Plath problematika buvo dar sudėtingesnė, bet liekant prie vaikų užauginimo temos, kiek tėvų nori vaikų ne sau patiems, kad turėti ką mylėti, ką auklėti, kuo didžiuotis ar kas juos senatvėje kad žiūrėtų, bet dėl paties vaiko? Dėl to, kad nori naują žmogų į pasaulį atvesti, kad smalsu, koks jis bus, kuo taps? Kad bus gera ant širdies, jį link to tapimo savimi gyvenime palydėjus?… Vienetai, toks būtų atsakymas. O gal ir iš viso, tokių tėvų nėra.

Ar tai ne paaiškintų, kodėl tokių nelaisvų žmonių visuomenė esam? Kodėl daugų daugiausia galim pasakyti, ko gyvenime nenorim, nuo ko pabėgtume, jei galėtume… Bet bėgtume link ko? Kokia tada būtų mums tinkama ateitis ar situacija, jeigu dažnas be save ribojančių, slegiančių, žeidžiančių aplinkybių, prie kurių prisitaikė, augdamas, jaučiasi niekas? Tuščia vieta, erdvė be tikslo, vertės ir prasmės?

Apie Aną Kareniną D.Bykovas kalbėdamas sakė, jog „pabėgti tai ne problema. Pabėgti tai mes pabėgsim… Tik kas toliau? Kaip, dėl ko gyventi toliau?“ – beprasmybė žmogų užmuša greičiau, nei laimės nebuvimas.

V.Franklis yra ne tik sakęs, jis visą savo teoriją yra sukūręs tuo pagrindu, jog žmogus gali pakęsti bet ką, jei tik žino, dėl ko, jei ne tik mato tame prasmę, bet ir tiki ja, laiko ją vertinga… Ir nuleidžia rankas, kai pasijunta „dalyvaujantis pjesėje, parašytoje idijotų.“ – O kol kas gyvename visuomenėje, kur siekiama tikslų visą laiką, jie užsibrėžiami ir pasiekiami…na ir kas?

Ką pasiekti tikslai tenkina, jei už jų nestovi prasmė?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as