Ateitis bus, kokią ją kas nors sukurs (I dalis)

Citata iš Alan Watts kalbos:“gyvename ne pagal paradigmą, jog obuolys yra ne tik obels dalis, bet ir jos simptomas ( sergančios obels sergantys obuoliai)… Gyvename, tikėdami, jog obelis yra ideali, tik obuoliai suprastėjo, netikę pasitaikė, kaip koks prakeikimas“ – t.y. kad čia žmonės tik tokie blogi, pasaulis pats – gamta, Žemė, Visata – tobulas, idealus ir geras, o jei dar žmones išnaikinti, tai rojus jau kaip ir grįžtų į mūsų gyventas platumas…

Pagaunami, kaip visada, čia esame iš dvejų pusių. Įsivaizduokit akimirkai, koks siaubas, jeigu ne žmonės pasaulį tokiu baisiu padarę, bet pasaulis toks baisus yra, ar tokiu tapęs, ir todėl mus, žmones, tokius vis ir veda, derlių po derliaus… Tada dingsta bet kokia viltis ir lieka tik numirti?… Jau nekalbant apie tokią hipotezę, kad gal žmonės dar ir visai nieko būtų, jei tokioj prakeiktoj vietoj kaip šitas pasaulis, nebūtų gimę… Šita teorija jau ir visai nepopuliari.

O tuo tarpu žmonės, kuriems įteigta, jog sugadintas pasaulio stovis ( ypač gamtos, aplinkos, klimato ir pan.) yra jų kaltė, tą kaltę pasąmonėje visą laiką ir nešiojasi. Kiekvienas psichoterapeutas pasakys, jog to išdava bus – žmogus nesigins skriaudžiamas, nesipriešins puolamas, nes tikės, jog tai jo užtarnautas likimas, jis yra nusikaltęs, jį turima teisę bausti.

Ne visai tas pats, bet panašu yra „išmokto, nusižiūrėto , į galvą įkalto neįgalumo sindromas“.

Vaikai paprastai gimsta ir auga, nesijausdami nei maži, nei menki, nei bejėgiai. Priešingai, jie jaučia, jog gali viską – tapti kosmonautu, čempjonu, išradėju, genijumi… Tik suaugusieji su juo elgiasi, kaip su nieko negalinčiu ir bejėgiu: visiškos laisvės jausmas vaikystėje įgauna bejėgiškumo pavadinimą… Kaip tada jautiesi, kai esi laisvas, jei laisvė nelaisve vadinasi?

Daug filosofų, tarp jų ir F.Nyčė ir M.Heidegeris, tvirtino: laisvė yra žmogaus buvimas pasaulyje. Kokiu būdu pasaulyje esame? – esame būdami laisvi, savo laisve jame būname… Laisvės nepajutę, laisvai jame nejudėję, nekūrę mirštame, taip ir negyvenę, pasaulyje iš tikro ir nebuvę.

Vaikystės visagališkumo jausmą jau minėjom – jei pavyksta su juo ir išaugti, toks žmogus žino, jog jis yra, yra vertingas, geras, todėl rezultate, reikšdamas savą laisvę – kadangi turi daugybę neigimais neblokuotos energijos – bet jis ją dar reiškia ir moraliai – jis savaime nedaro, ką darytų blogas žmogus. Nes jis yra geras ir tokiu yra motyvuotas išlikti.

Tokių tiesiai išaugusių laisvų žmonių, kuriančių gyvenimą, ateitį ten, kur jie eina ir viskuo, ką jie daro, yra labai reta.

Nors, laisvė yra nesunaikinama, kol žmonės Žemėje neišnaikinti, bet ją galima iškreipti, kanalizuoti ne ta vaga.

Kas dažniausiai ir padaroma: jei vaikas išauginamas, jam įteigus, jog jis yra blogas – o tai padaryti labai lengva, smerkiant ne vieną ar kitą vaiko poelgį, bet patį vaiką ( ne „blogai, kad sudaužei vazą“, bet „pažiūrėk, sudaužei vazą, koks tu blogas vaikas…neklausai, nenusėdi vietoj, viską gadini, mamai darai rūpesčius…“). Tai tokiais užauga daugiausia žmonių, jaučiantys, kad jie turi patys sulaikyti, suvaržyti, sukontroliuoti save, nes kitaip pridarys blogų dalykų, rūpesčių, žalos… O jie jau ir taip blogi. Todėl reikia viską daryti pagal įstatymus ir nurodymus, pagal taisykles, leisti atsakomybę prisiimti kitiems, sekti paskui tuos, kurie žino geriau.

O jei vaikas užauga tikrai blogų tėvų rankose, tai tie ne tik visą savą blogį ant vaiko suprojektuoja, jį keikdami, mušdami ir bausdami, bet ir įteigia, jog jis pats dėl viso šito kaltas, nes jis toks blogas, kad viso šito ir nusipelnė. Vaikas užauga, žinodamas esąs beviltiškas.

Jis ne tik pats nesistengia kažkiek kontroliuoti savo elgesio moraline prasme, bet netgi tiesiog leidžia tam visam blogiui, kurį savyje yra įtikintas, kad turi, laisvai ir skleistis( o dar ir įniršis dėl tokios vaikystės prisideda) – nepopuliaru apie tai kalbėti, bet tokios rūšies vaikai gali ramiai vogti, kankinti, žudyti, tiek gyvūnus, tiek vienmečius, tiek suaugusius ar senus žmones… Ir kalbėti apie tai gali nei nemirkteldami.

Tiesiog, jie yra laisvi nuo moralės ( ji juose nesusiformavo) ir ta laisve naudojasi, kaip žmogui yra normalu naudotis laisve.

Gal dabar matosi bent kiek aiškiau, kas žmonijos ateitį kuria daugiausiai, kai tokią laisvę iš prigimties tikrai turime visi.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as