Ateitis bus, kokią ją kas nors sugalvos (III dalis)

Bet kuris išmintingas žmogus pasakys, siekiant vieno ar kito tikslo, visada reikia visada taikytis aukščiau. Tada viskas gal ir nepavyks, tačiau tai, ko norėjai, bus tikrai tavo. V.Sundakovas mėgsta sakyti „ne namą statyk, jei neturi kur gyventi, ne kaip nuomą sumokėsi rūpinkis. Statyk visą miestą… O tame mieste vieta tau tai jau visada atsiras“. Psichoterapeutai netgi formulę išvedė šitam tikslui: nori n, tai siek n+1

V.Kovaliovas išvardina visą sąraša: jei norima išgyventi, reikia siekti saugumo; kai ieškoma saugumo – reikia siekti užmegzti soc.ryšius, siekti meilės… Ieškant meilės, svarbiau yra turėti už ką gerbti save -pagarba, vėlgi, galima, kai žmogus siekia išreikšti save ir tai jam pavyksta… Vadinasi  augi, vystaisi.

Peraugi pats save – transcendencija – ką ir norėta pasiekti.

Pas daug ką iš mūsų šita grandinė vaikystėje  aktyvuojama per anksti, išsirutulioja labai greitai – pvz, kai tėvai neturi kantrybės užsiimti su vaiku, neturi jam laiko, vis sako,“ daryk pats, suprask pats, pasirūpink pats“… Kitais žodžiais tariant, užauk greičiau, kad su tavim būtų kuo mažiau vargo… Tai vaikas ir užauga. vysto socialinius kontaktus už šeimos ribų, ima reikšti save, reikalauti būti gerbiamas kaip žmogus. Ir tada prasideda konfliktai su tais pačiais tėvais, kurie norėjo kuo greičiau pabaigti vargą vaiką auginant, bet paleisti jo į gyvenimą irgi nesiruošia: jis turi tvarkytis pats su savimi kaip suaugęs, bet likti jų vaikas.

Tai gerai, jei tai jau būna vaiko paauglystėje ir ilgai laukti iki oficialios laisvės nereikia…

O jeigu vaikas auga tokioj psichologinėj aplinkoj, kur jau būdamas kokių dešimties ar dar jaunesnis, yra priverstas tapti pakankamai savarankiškas? – Tada likęs buvimo vaiku laikas jį slegia kaip pančiai: rodosi amžinybė praėjo ir jokios vilties išsivaduoti nebėra… Kaip tam eksperimente, kur šunis ant elektrinės plokštės talpino ir šokais per kojas duodavo… Paskui atrišo, kad galėtų pabėgti, bet tik vienas ar du dar pabėgo. Likę liko kentėti toj pačioj situacijoj, kad ir nepririšti. Nes buvo praradę viltį.

Problema yra ne tai, kad viltį prarandame.Problema, kad pasistengiame netgi užmiršti, užblokuojame atmintyje patį vilties praradimo faktą… Manome save esant nepaprastai pozityviais (kompensacijai), gyvybingais, siekiam tikslų, kuriam planus, ir nematome, jog visa tai yra niekai, nesiskaito, jei pasąmonėje tyliai mirštame iš nevilties… Neturime sau jokios ateities numatę, nes nematome tam prasmės.

Toksai savęs nežinojimas yra ir daugelio ligų priežastis. Ir gydyk jas negydęs, kol žmogus iš esmės neatgaus, neįžiūrės prasmės, dėl ko jam norėsis, bus verta gyventi, tol esminio pagerėjimo jo sveikatoje nebus. Remisija vadinama, kai liga atsitraukia, žmogus lieka gyventi: kai susigrąžinama gyvenimo misija.

Po poros mėnesių vėl bus Naujieji, vėl skaitysim horoskopus, ieškosim pranašysčių, prognozių, kokie sekantys metai bus, ką atneš. Ir tik pasakyk žmogui, kad kokių metų norėsi, tokie jie ir bus. kaip gyvensi, ką darysi, kokiu būsi, tokie bus ir tavo metai – iš karto prarandi susidomėjusį klausytoją. Mieliausiai dauguma nori, kad ne tik viskas jau būtų nulemta ir nieko nebūtų galima padaryti, kad tai pakeisti, bet ir iš viso, nieko daryti nereiktų, maždaug „ar darysi ką, ar ne, vis tiek bus tas pats rezultatas“

Žodžiu, kol kas sistema bando dirbtinai išskirti iš žmonių masės ateities darytojus, o likusius, kaip tik pagal jų norą, palikti tos ateities vartotojais: socialinių liftų laikas daug maž praeina, vidurinė klasė nyksta, lieka pora procentų labai turtingų, kurių vaikams bus paliktas ne supaprastintas – elitinis – išsilavinimas, be pažymių, be egzaminų streso, su išplėstinėm universitetų programom ir galimybe studijuoti nors ir visą gyvenimą, jei tik nori…Ir likusi masė, kuri ne tik išsilavinimo, ji amato jau padoriai nebe bus išmokoma. Tada iš jų jau tikrai nebe iškils ateities kūrėjų?

Esmė yra panaikinti konkurenciją?

( bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as