Post Scriptum nesutaikomo taikymui

Achmatova irgi buvo pas Gorkį, maždaug tuo pat metu, kažkur 20 taisiais metais,prašydama pagalbos rasti darbo ir turėti galimybę gauti maisto normą, kad ir kokią nedidelę. Jai irgi akademinės maisto normos nedavė ir ji toliau gyveno su Šileiko, antru jos vyru, egiptologu,  jai net eiles rašyti draudžiančiu, valgydami sūdytas silkes, kiek jisai jų gaudavo iš mokslų akademijos.

Gorkis paaiškino Achmatovai, kad jai priklausytų tiktai pats labiausiai į išmaldą panašus racionas už kokį nors darbą kontoroje ir tada nusivedė ją žiūrėti jo kilimų kolekcijos.

Be abejonės, jie buvo puikūs – tada Maksvoje brangiausius egzempliorius galėjai gauti beveik už dyką. Achmatova pažiūrėjo Gorkio kilimus, pagyrė ir išėjo namo tuščiomis rankomis. Nuo tada, sakoma, ji nebemėgo kilimų: jie per daug kvepėjo dulkėmis ir gerbūviu Petrograde, tada buvusiame ties katastrofine išmirimo riba.

Žmogus turi savyje įmontuotą tam tikrą skalę, pagal kurią suvokia blogį – matydami blogį vienetinį, žmogaus didumo, mūsų akių lygyje, įsirašantį į mūsų horizontą, mes galime juo reikiamai pasibaisėti ar pasmerkti, ar imtis priemonių.

O kad tuo metu visa milžiniška milijoninė šalis, ne tik be kelnių vaikščiojo ar iš bado mirė, bet buvo dar ir sistematiškai šaudoma ir kitaip naikinama – tokie teiginiai praplaukia pro mūsų sąmonę kaip lengvas debesėlis… Taip, kaip siaubinga! ir gyvename toliau, vietoj to, kad pakilti susikauti kaip liūtams su šitokiomis neįmanomomis blogybėmis žūtbūtinoj kovoj.

Arba prie šiuolaikinio laiko grįžtant: jei filmavimo kameros aplink mus skraidytų, mūsų kiekvieną žingsnį ar žodį įrašinėdamos – rimtai kovotume prieš sekimą arba gyventume užsičiaupę… O kai šnipinėjimo aparatūra yra uodų didumo, paleista paskraidyti miestuose, žmonių susiėjimo vietose, tai, netgi žinant, ką ji tarp mūsų daro, ji mums tiesiog atrodo juokinga, maža, nekenksminga.

Įdomu, kodėl žmonių psichologija studijuojama nuo nežinia kurių laikų, bet psichologijos, bent kokios bazinės, mokyklose iki šiol nedėsto ir dėstyti nesiruošia – valdantieji turi galėti valdyti, o valdomiesiems gintis galimybė nenumatyta.

Pasiguoskim bent tuo, kad žmogus kažkada gal buvo pakankamai didelis, kad pasaulio įvykius kaip savus suvokti, gal net ir visatos, viso kosmoso – tada čia jame ne suvokimo skalė įmontuota būtų, bet sielų smulkėjimo procesas bus mus sumažinęs, sutrupinęs, sunykštukinęs iki dabartinio lygio. Ir smulkina toliau!

Laikams keičiantis, visada buvo žmonių, kurie tą procesą suvokė ir, kažkuriuo tai momentu pasirinkdavo nebeeiti kartu su laikų kaita, likti labiau stebėtoju, nuošalyje – išlaikyti savą integralumą ir galėti paliudyti jaunesniems, jei kas dar domėtusi, kad dar visai neseniai buvę kitaip – jei ne geriau, tai bent jų dvasios buvę didesnės, sielos labiau sukomplektuotos.

Nadežda Jakovlevna Mandelštam yra tokio liudininko pavyzdys.

Dvidešimtaisiais, tik susipažinus su Osipu Mandelštamu ji buvo jauna, lengvabūdė ir visa savo energija gyvenimą gyvenanti.

Besikeičiančius laikus jos vyras matė aiškiau, permainas stebėjo akyliau. Trisdešimtųjų pradžioje jis jau neturėjo nieko bendra su socializmo statymo patosu ir ėmė drausti jai dalyvauti renginiuose, bendrauti su oficialiom organizacijom, šnekėtis su mažai pažįstamais ir neatpažįstamais tampančiais buvusiais kolegomis.

Ji tik po truputį ir vėluodama ėmė suprasti, kad dar  gyvi, bet jų su Osipu laikas jau baigėsi. O paskui Osipa Mandelštamą areštavo ir jis dingo be žinios – ji dvidešimt metų laukė ir tikėjosi, tik kad galiausiai sužinoti, jog jis jau kadų kadais miręs.

Atlydžiui atėjus, ji pagaliau sugebėjo įvykdyti, ką manė esant jos gyvenimo paskirtim – parašyti prisiminimus apie tai, kaip viskas buvo, koks buvo gyvenimas, koks buvo O.Mandelštamas, kaip jisai rašė – viena po kitos, į užsieny sugebėtos perduoti, buvo išleistos dvi Nadeždos Mandelštam knygos „Hope against hope“ ir „Hope abandoned“, abi maždaug po 700 puslapių pasakojimo ir apmąstymų – iš Vakarų pusės žiūrint, ji iš karto, iš nebūties,  atsistojo tarp iškiliausių rusų rašytojų ir mąstytojų knygų – šalimais „Daktaro Živago“, J.Brodskio kūrybos, „Archipelago gulago“.

Kaip tai galėjo atsitikti? – netikėtu liudininku randame Martą Gelhorn, žurnalistę, karo korespondentę, tada jau išsiskyrusią su Hemingvejum, po Vietnamo karo – ji, perskaičius „Hope against hope“, nepaisydama geležinės uždangos, parašė autorei susižavėjimo ir padėkos laišką, o, neužilgo ir į Maksvą jos aplankyti atvažiavo.

Taigi jinai ir paliko raštišką paliudijimą apie pagaliau N.Mandelštam gautą mažytį butelį, kur visą laiką buvo pilna žmonių,šeimininkė rūkė nesustodama, kur visas maistas buvo dalinamasis, telefono pasiklausoma, pusbalsiu kalbama apie galimas represijas ir apie tai, ar vieną ar kitą pažįstamą valdžia išleis išvažiuoti gyventi į užsienį…

Knygos buvo parašytos tame pačiame šurmuly, Nadeždai Jakovlevnai gulint ant lovos ir spausdinant rašomąja mašinėle viena ranka dešimt valandų per dieną, kasdien – ji tvirtino, kad knygos pasirašė lengvai. „Kai gyveni gyvenimą, jį apmąstydama, tai nėra sunku tas mintis imti ir surašyti – jos kaip ir pačios ant popieriaus sugulė“

Nadeždai Mandelštam tada buvo jau virš septyniasdešimt.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as