Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (pabaiga)

Vokiečių filosofui Martinui Hedeggeriui pasisekė ne taip gerai, kaip J.Brodskiui: nors ir jis sakė, jog studijų laikotarpiu kam buvęs pastovus jausmas,“ kad bandoma smegenis iš jo galvos išimti ir atsirandančią ertmę užpildyti spagečiais“… problema ta, kad ne visi vieningai pripažįstame jį didžiausiu kada nors gyvenusiu vokiečių filosofu…

Dalis specialistų teigia, kad jis -„kaubojus iš Juodojo Miško (Schwartzwald) ir apie ką jisai savo darbuose šneka, neįmanoma suprasti iš viso“.

Ir tai tik įrodo, kad linijiniame, priežasties – pasekmės suformuotame mokslo pasaulėžiūros apimtame pasaulyje didelei natūralaus pasaulio daliai vietos tiesiog nėra… o ta, kuriai lyg dar ir yra, tai ji paimama tik kaip išeities taškas visokiems laboratoriniams eksperimentams ir teoretiniams priežastingumams, kad pakistų neatpažįstamai.

Kai estetikos formuojamame ir kuruojamame pasaulio vaizde randame įvairovę, žymiai labiau atitinkančią realybę… ir, netgi vienalijiniškumui vietos jame irgi yra!

O.Mandelštamas, pergyvenęs baisius karo, revoliucijos ir pilietinio karo laikus, bet, nujausdamas, kad tai dar nėra pabaiga, visokeriopai įtvirtino ir pabrėžė moralumo dimensiją poezijoje – tikri poetai – tai ne tik literatūrinis, jie – ir socialinis fenomenas.

Ir tai suskambo netikėtai XX a. pr. fonui, kurį suformavo simbolistai, ypač V.Briusovas : jie buvo „už laisvę šlovinti ar dievą, ar velnią – visus po lygiai“. „Viskas leistina, tiktai drįskit“ užsirašė A.Blokas po simbolisto V.Ivanovo paskaitos.

Dostojevskis gyvenimą nugyveno, stengdamasis parodyti, kokios bus tokios laisvės pasekmės, bet retam, matomai, tai padarė įspūdį.

O.Mandelštamas, aišku, žinojo, kad žmogus yra „simbolius naudojantis gyvūnas“, bet jam nebuvo įdomu betkokią kainą sumokant pasiektos inovacijos – o tai pasirodė beesą kaip tik amžiaus liga!  Poetas buvo už tęstinumą, jis neklijavo simbolių prasmių ant žodžių, jis ieškojo žodžiuose įaugusių simbolių prasmių – inovacijų besivaikant, šita giluma kaip tik ir pametama pirmiausiai.

O dievo balsas jam ir iš viso nebuvo aktualu.

Kiti akmeistai, kaip Achmatova ar N.Gumiliovas tiesiog liko prie tradicinės ortodoksinės krikščionybės – Gumiliovas iš simbolistų greičiau perėmė stipraus vyro, drąsaus, drįstančio įvaizdį – iš čia kario ir atradėjo, keliautojo archetipai jo kūryboje…

Mandelštamas suprato drąsą kaip išdrįsimą ginti savo įsitikinimus.

1928 metų “Poemose” atsirado eilutė „Aš stovių taip ir kitaip negaliu“.

Straipsnyje „on the nature of the world“ jis rašė : „viskas tampa sunkesnio svorio ir didesnės masės, ir todėl žmogus turi tapti pačiu kiečiausiu šio pasaulio daiktu, kontaktuoti su juo kaip deimantas su stiklu. Aukščiausia poezijos prigimtis tame, kad žmogus yra kietesnis už viską pasaulyje“

„1922 metais, kai šitai buvo parašyta, kiekvienas pastebėdavom, kad naujasis režimas yra kietas, sunkus, bet, niekam nešovė į galvą, jog mes patys, visi ir kiekvienas, esame atsakingi, netgi jei ir tik už savo veiksmus“, prisiminė Nadežda Mandelštam po daugelio metų. „Jei kas nors būtų šituos Mandelštamo žodžius išgirdęs, į juos būtų buvęs atkreiptas dėmesys, bet , niekas nesiklausė… Gal tiktai Achmatova, kuri ir taip visą laiką gedėjo mirusiųjų – tikėjimo kankinių ar kareivių, nesvarbu – po lygiai…“

Kol estetikai ir natūraliam augimui pirmenybę atiduodantys po gyvenimą vaikšto ratais, viskuo besiįdomaudami, tai tie linijiniai žino tik vieną vektorių – į viršų – į valdžią, į pripažinimą, į šlovę ir turtus…ir kuo greičiau – visada naudinga žinoti, kas valdžioj. O kad tokia rimta ar liūdna nata nepabaigti, iš tų pačių N.Mandelštam prisiminimų  mano išverstas dar vienas epizodėlis.

Kai Mandelštamas sugrįžo į sostinę, po begalinių klajonių ir du kartus sėdėjęs baltųjų kalėjimuose, jis sužinojo, kad jam priklausytų gauti bent jau minimalią valstybės pagalbą.

Poetų sąjunga jo vardu kreipėsi į Gorkį, prašydama poros kelnių ir megztinio.

Megztinį Gorkis suteikti sutiko, bet kelnes perbraukė savo paties ranka : tokios nesąmonės, kaip egalitarizmas, didysis tarybinis rašytojas negalėjo pakelti: kiekvienas turėjo gauti tiek, kiek jo žinių bagažas buvo vertas – Mandelštamo, šiuo atveju, nebuvo pakankamas, kad uždirbtų jam porą kelnių.

Vietoj to, Gumiliovas atidavė jam lyšną porą savųjų.

Mandelštamas galėjo prisiekti visiems, norintiems tai girdėti, kad , vaikščiodamas apsiavęs Gumiliovo kelnėmis, jis jautėsi nepaprastai stiprus ir vyriškas.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as