Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (3)

Poeziją galima įvardyti kaip gyvenimo būdą, estetinį, asociatyviai sau ir kitiems pasaulį paaiškinantį – ją reiktų skaityti, kad jos siūlomu mąstymo būdu persiimti, gyventi, ja kaip metodika vadovaujantis, kad , kuo gyvenime toliau beužsiimant, rezultatai tos veiklos bus tau labai būdingi, iš tavojo pasaulio išėję ir visam likusiajam vertingi netgi vien jau tuo!

O dabar yra, kad mokykloje mums visiems tą patį linijinį, nauja religija tapusį, mokslinį progresą, logišką ir sausą, į galvas sugrūda – mąstome visi taip pat, ta pačia kryptimi, pagal tas pačias nuorodas… Ir toliau mums rekomenduojama tai daryti, tik gal kūrybingiau, drąsiau… arba, kaip tik, prasčiau, paprasčiau… arba dar kaip nors kitaip taip pat.

Iš ten pat ir visi mokslai apie kūrybą – literatūrą, meną, t.t. – ateina.

Iš kiekvienos epochos (kurios jau ir pačios yra grynas teoretinis darinys!), ilgainiui iškeliamas tik vienas poetas, paskelbiamas didžiausiu, ir iš jo jau tada bet kuriuo atveju reikia būti bent ką nors skaičius… ir nieko nejaudina, kad tai – anachronizmas, kad A.Puškinas nebuvo populiariausiu savo laiko poetu ta prasme, kokią mes populiariausio poeto sąvokai teikiame dabar… Kažkas neseniai yra pasakęs, kad A.S.Puškinas tai greičiau buvo savo laiko V.Pelevinas.

O jau ir visai neįmanoma studijuoti autorių iš laikmečio, kuriame jis visai nebuvo nei žinomas, nei pripažintas, neiškreipiant , tuo pačiu, istorinio to laikmečio vaizdo – numirė koks nežinomas poetas palėpėj savo metu, ir numirė nežinomas – ir nėra jo tame laike. Atrado jį skaitytojai vėliau – tai tam laikui jis ir priklauso.

O J.Brodskis iš viso, mėgo kartoti, kad kiekviena epocha duoda žmonėms ne vieną, bet… keturis didžius poetus !

Kad reikėtų tik mokėti juos išskirti, ir matysi juos visada, bet kuriuo laikmečiu ir bet kurioje kūrybos srity – pagal senąją europinę Galeno humorų tradiciją.

Choleriką, Sangviniką, Melancholiką ir Flegmatiką – rezultate, kada žmogus begyventų, kokios prigimties bebūtų, jis visada lengvai rastų ką skaityti, kas paguostų jo širdį, pradžiugintų protą ir atitiktų dvasią.

A.Puškinas tada grįžtų į jam priklausančią vietą , greta Viazemskio, Baratynskio ir anksti mirusio Delvigo…

Sidabrinio amžiaus ketvertas aiškus – Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas ir Mandelštamas. Įdomiau kas kita : nors J.Brodskis buvo pažįstamas, draugavo su A.Achmatova, rodė jai savo eiles ir t.t. labai gerbė ją, buvo jos meiliai vadinamas ” mūsų Ryžuoju”, dalyvavo jos laidotuvėse…Bet, poetas numeris vienas jam buvo ir liko …Marina Cvetajeva. Ten, kur kūrybiniai charakteris sutapo.

Josifas Brodskis yra vienas iš retų atvejų, kai originaliam, sistemos neaptašytam žmogui yra pavykę įsiskverbti į pačią sistemos šerdį – dėstyti geriausiuose Amerikos universitetuose, ir gauti aukščiausią pripažinimą savo srity – Nobelio premiją. Ką jis dėl to turėjo padaryti ?

Mokykloje jis nesimokė daug, šešiolikos nesulaukęs, išėjo dirbti fabrikan – mokytis gyvenimo universitetuose. Jis perskaitė daugybę knygų, bet tik tas, kurios jam buvo įdomios. Koks likimas TSRS jam buvo nulemtas – žinome : sufabrikuota byla už veltėdžiavimą, lageris, psichinę ligoninę irgi matė iš vidaus… O ir tuo metu Akademija buvo pilna akademikų, ir oficiali literatūrotyra klestėjo, visi algas ir premijas išmokėtas gaudavo – kas gi keičiasi pasaulyje ? – viskas gi lieka taip pat…

Štai kas gi meno istoriją į viena surašė ? – barzdoti diedai britai XIXa. Todėl tokia ji ir parašyta.

Ir kiek alternatyvų, atitaisančių, papildančių, kitaip seką sucentruojančių bebūtų parašyta per XXa , kažkaip jie nelabai sėkmingai plinta į mases, jau apie pirminio varianto pakeitimą nešnekant.

1970 m. Germaine Greer parašė puikią studiją apie moterų vietą meno vystymosi istorijoj…

Žinoma, grįžtant pirmiausia į realybę, kurioje aukštojo ar genialaus ar su kūrėjo asmeniu surišto meno kaip po tokio nebuvo, buvo amatas, iš kurio buvo galima neblogai pragyventi, jei visa šeima tuo užsiimdavo ir bent vienas jos narys turėdavo tam polinkį. Dažnai tokiu asmeniu buvo moteris – motinos, žmonos, seserys, dukterys, jos dažnai amatą valdė geriau už vyrus ir tapė netingėdamos.

Mergaites tėvai mokino lygiai su sūnumis, jos būdavo noriai imamos į žmonas, nes nebereikdavo gaišti laiko, jas tapyti mokinant …Daugybė moterų tapytų paveikslų turi vyriškus parašus – už tai mokėta daugiau, išgarsėti, į madą įeiti taip būdavo lengviau.

Nors, ir žymių tapančių moterų irgi buvo žymiai daugiau istorijoje, negu manome ar esame mokyti mokykloje…

Įdomu, kas atsitiktų, jei mokykla imtų mokyti mokinius tik jiems reikalingų dalykų – skaityt, skaičiuoti, amato techniku kokių, o pasaulio vaizdo – vienokios ar kitokios ideologijos – nebekištų, neprašyta ?…kad vaikams liktų savarankiškumas, ką skaityti, kokias mokslo sritis įdėmiam studijavimui pasirinkti ( o kokių  – ne) ir pan.

Žodžiu, patiems susiformuoti savo pasaulio vaizdą, sąmoningai, savo tempu…

Bet ką aš čia įsisvajojau, suaugusieji dabar jau tokių laisvių nebeturi, kas vaikams tada jas tokias dar paliks ?

( bus tęsinys)

vadovaujantis, kad , kuo gyvenime toliau beužsiimant, rezultatai tos veiklos bus tau labai būdingi, iš tavojo pasaulio išėję ir visam likusiajam vertingi netgi vien jau tuo!

O dabar yra, kad mokykloje mums visiems tą patį linijinį, nauja religija tapusį, mokslinį progresą, logišką ir sausą, į galvas sugrūda – mąstome visi taip pat, ta pačia kryptimi, pagal tas pačias nuorodas… Ir toliau mums rekomenduojama tai daryti, tik gal kūrybingiau, drąsiau… arba, kaip tik, prasčiau, paprasčiau… arba dar kaip nors kitaip taip pat.

Iš ten pat ir visi mokslai apie kūrybą – literatūrą, meną, t.t. – ateina.

Iš kiekvienos epochos (kurios jau ir pačios yra grynas teoretinis darinys!), ilgainiui iškeliamas tik vienas poetas, paskelbiamas didžiausiu, ir iš jo jau tada bet kuriuo atveju reikia būti bent ką nors skaičius… ir nieko nejaudina, kad tai – anachronizmas, kad A.Puškinas nebuvo populiariausiu savo laiko poetu ta prasme, kokią mes populiariausio poeto sąvokai teikiame dabar… Kažkas neseniai yra pasakęs, kad A.S.Puškinas tai greičiau buvo savo laiko V.Pelevinas.

O jau ir visai neįmanoma studijuoti autorių iš laikmečio, kuriame jis visai nebuvo nei žinomas, nei pripažintas, neiškreipiant , tuo pačiu, istorinio to laikmečio vaizdo – numirė koks nežinomas poetas palėpėj savo metu, ir numirė nežinomas – ir nėra jo tame laike. Atrado jį skaitytojai vėliau – tai tam laikui jis ir priklauso.

O J.Brodskis iš viso, mėgo kartoti, kad kiekviena epocha duoda žmonėms ne vieną, bet… keturis didžius poetus!

Kad reikėtų tik mokėti juos išskirti, ir matysi juos visada, bet kuriuo laikmečiu ir bet kurioje kūrybos srity – pagal senąją europinę Galeno humorų tradiciją.

Choleriką, Sangviniką, Melancholiką ir Flegmatiką – rezultate, kada žmogus begyventų, kokios prigimties bebūtų, jis visada lengvai rastų ką skaityti, kas paguostų jo širdį, pradžiugintų protą ir atitiktų dvasią.

A.Puškinas tada grįžtų į jam priklausančią vietą , greta Viazemskio, Baratynskio ir anksti mirusio Delvigo…

Sidabrinio amžiaus ketvertas aiškus – Achmatova, Cvetajeva, Pasternakas ir Mandelštamas. Įdomiau kas kita: nors J.Brodskis buvo pažįstamas, draugavo su A.Achmatova, rodė jai savo eiles ir t.t. labai gerbė ją, buvo jos meiliai vadinamas „mūsų Ryžuoju“, dalyvavo jos laidotuvėse… Bet, poetas numeris vienas jam buvo ir liko… Marina Cvetajeva. Ten, kur kūrybiniai charakteris sutapo.

Josifas Brodskis yra vienas iš retų atvejų, kai originaliam, sistemos neaptašytam žmogui yra pavykę įsiskverbti į pačią sistemos šerdį – dėstyti geriausiuose Amerikos universitetuose, ir gauti aukščiausią pripažinimą savo srity – Nobelio premiją. Ką jis dėl to turėjo padaryti?

Mokykloje jis nesimokė daug, šešiolikos nesulaukęs, išėjo dirbti fabrikan – mokytis gyvenimo universitetuose. Jis perskaitė daugybę knygų, bet tik tas, kurios jam buvo įdomios. Koks likimas TSRS jam buvo nulemtas – žinome: sufabrikuota byla už veltėdžiavimą, lageris, psichinę ligoninę irgi matė iš vidaus… O ir tuo metu Akademija buvo pilna akademikų, ir oficiali literatūrotyra klestėjo, visi algas ir premijas išmokėtas gaudavo – kas gi keičiasi pasaulyje? – viskas gi lieka taip pat…

Štai kas gi meno istoriją į viena surašė? – barzdoti diedai britai XIX a. Todėl tokia ji ir parašyta.

Ir kiek alternatyvų, atitaisančių, papildančių, kitaip seką sucentruojančių bebūtų parašyta per XX a., kažkaip jie nelabai sėkmingai plinta į mases, jau apie pirminio varianto pakeitimą nešnekant.

1970 m. Germaine Greer parašė puikią studiją apie moterų vietą meno vystymosi istorijoj…

Žinoma, grįžtant pirmiausia į realybę, kurioje aukštojo ar genialaus ar su kūrėjo asmeniu surišto meno kaip po tokio nebuvo, buvo amatas, iš kurio buvo galima neblogai pragyventi, jei visa šeima tuo užsiimdavo ir bent vienas jos narys turėdavo tam polinkį. Dažnai tokiu asmeniu buvo moteris – motinos, žmonos, seserys, dukterys, jos dažnai amatą valdė geriau už vyrus ir tapė netingėdamos.

Mergaites tėvai mokino lygiai su sūnumis, jos būdavo noriai imamos į žmonas, nes nebereikdavo gaišti laiko, jas tapyti mokinant… Daugybė moterų tapytų paveikslų turi vyriškus parašus – už tai mokėta daugiau, išgarsėti, į madą įeiti taip būdavo lengviau.

Nors, ir žymių tapančių moterų irgi buvo žymiai daugiau istorijoje, negu manome ar esame mokyti mokykloje…

Įdomu, kas atsitiktų, jei mokykla imtų mokyti mokinius tik jiems reikalingų dalykų – skaityt, skaičiuoti, amato techniku kokių, o pasaulio vaizdo – vienokios ar kitokios ideologijos – nebekištų, neprašyta?…kad vaikams liktų savarankiškumas, ką skaityti, kokias mokslo sritis įdėmiam studijavimui pasirinkti (o kokių – ne) ir pan.

Žodžiu, patiems susiformuoti savo pasaulio vaizdą, sąmoningai, savo tempu…

Bet ką aš čia įsisvajojau, suaugusieji dabar jau tokių laisvių nebeturi, kas vaikams tada jas tokias dar paliks?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as