Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (2)

Prieš nuspręsdami kokią nors dirbtinai kurtą sistemą palikti sugriovimui, turėtume nepamiršti tų, kurie ją kūrė, ir kurie gyvybę atiduos, kad tai, dėl ko visą gyvenimą dirbo, išsaugoti.

Po XX komunistų partijos suvažiavimo, po Chruščiovo kalbos, kažkas patarė Nadeždai Jakovlevnai, Osipo Mandelštamo našlei, kuriai jau keletas dešimtmečių valstybė neleido nei dirbti, nei pinigų užsidirbti, tik badmiriauti ir vargti, is lagerių grįžus, nueiti į Valstybinę Literatų Sąjungos leidyklą – gal dabar jau jai duos ką vertimui bent jau…

Taigi, stovi ji, laukia direktoriaus priimamajame, kuris greitai pildosi įvairiais normaliais tarybiniais rašytojais, su reikalais atėjusiais, kol iš koridoriaus nepasirodo tokia Marieta Šagynian.

Praktiškai Nadeždos Jakovlevnos amžiaus, poetė, senais laikais turėjusi įprotį jaunai Achmatovai ranką bučiuoti, kur tik susitikus – Achmatova, ją pamačius, būdavo, taip ir neria į pirmas šalimais esančias duris ar tarpuvartę… Paskui po Ždanovo dekreto, visus dar gyvus išlikusius Sidabrinio amžiaus poetus kaip liaudies priešus išaiškinusio, draugė Šagynian su entuziazmu važinėjo po šalį ir aiškino tą dekretą vietinėms rašytojų organizacijom – ar kad tikrai gerai suprastų, ar tiesiog, buvo malonu tokius žodžius kartoti be galo…

Ir, įsivaizduokit, ateina ji į savo gimtają Rašytojų sąjungą, o čia va tau, kad nori – Nedeždą Jakovlevną ji, žinoma, pažino iš karto – „Kokiu reikalu? Ar tik nesusiruošėt Mandelštamo eiles išleisti?“… Mandelštamo našlė pasimetė tik trumpam, atsakė, kad savo reikalais, bet Osipo poeziją išleis irgi, be abejonės.

„Aš nebūčiau tuo tokia tikra jūsų vietoj“ – atšovė Šagynian, kuriai, matomai, mintis, kad vėl teks Achmatovai ranką bučiuoti, patraukli nepasirodė.

Nedežda Mandelštam gavo vertimo už gerus įkainius, bet kai atėjo darbo priduoti, jei jau buvo pasiūlyta pusės pinigų atsisakyti, atseit, redaktorės naudai, o kai nesutiko, tai ir iš viso, vertimą galėjo pasilaikyti sau…Ir Mandelštamo raštų tada dar neišleido – atlydys baigėsi ankščiau.

Taip pat būtų su bet kuria kita sistema – manot, kam nors iš ją sudariusių sąžinė griaužia, kad į ją neįtraukė dėl vienų ar kitų priežasčių, kokio nors genijaus ar amžiną vertę turinčios jo kūrybos?… Tik prisipažink kartą klydus, pradėk kažką taisinėti – tokioms konstrukcijoms tai – galo pradžia, apie ką šnekam!

Ogi kad natūralios sistemos auga savaime.

Jai nereikia, kad prie jos dirbantis perskaitytų visą įmanomą literatūrą, ją visą su visa sulygintų ir kažką, galų gale, nuspręstų, išrinktų, imtų lipinti vieną prie kito.

Imi ir pradedi nuo kažkur – nuo kur pasitaiko – Pavelas Filonovas, senas rusų modernistas, dar iki Antrojo Pasaulinio datraukęs ten varge ir skurde, jis galėdavo savo paveikslus, didžiules kartais netgi drobes, pradėti kažkur viduryje nupaišydamas akį, pvz, ir nuo jos piešti ir piešti toliau, kol drobė tapdavo visai pripiešta ir kompozicija jos pasirodydavo, bet kuriuo atveju, nepriekaištinga. Jis ir savo mokiniams sakydavo taip daryti, nes tai jam rodėsi labai paprasta… Mokiniams tai ne, žinoma.

kaip iš viso gali tikėtis viską iš anksto būti teisingai suplanavęs, kai kiekvienas žengtas naujas žingsnis jau pakeičia situaciją ir reikia vėl daug ką peržiūrėti iš naujo?

O iš kitos pusės, reikia sugebėti pasitikėti, kad viską, ko tau pakanka, tu jau vienaip ar kitaip turi, rasi ar sutiksi savaime procese.

Kokiom kryptimis reiktų paklibinti meno istoriją, taisinėjant? – pvz. grąžinti į ją Senoves Graikijoje ar net link Viduramžių vyravusį tikėjimą, kad ne kūrėjas yra genijus, bet Genijai – tokios kūrybos dvasios – į kūrėjus įeina ir vadovauja jų rankai, akiai ar minčiai, kad būtų sukurti genialūs kūriniai…

Arba vėl, Viduramžiai, Renesansas – kuklumas dar vis buvo dorybė, žmonės nebuvo tiek menkavertiškumo kompleksų nukamuoti – katedrą pastatydavo, kartu susiėję, per daug metų ir nejautė reikalo palikti parašus, pavardes ar kokią kitą nuorodą į autorystę… Kūryba užsiimdavo laisvalaikiui, savo malonumui, iš smalsumo, kaip nuotykiu – ir dėjo visą medžiagą po viena pavarde – ar tai būtų koks Euklidas, ar – Dantė, Šekspyras… Da Vinčis ar Diureris.

Sugalvodavo jam netgi šiokias tokias biografijos detales.

Paskutinis toksai žinomas literatūrinis projektas – Kuzma Prutkovas.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as