Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo (1)

Daugumai žinoma paslaptis, tiesiog toksai dramblys kambario viduryje, apie kurį, vis tik, nekalbama, yra tai, kad pasaulį geriausiai paaiškina estetika. (F.Nietche)

Įvairių rūšių mokslininkai – sistemintojai, sistemų analitikai, logiškų priežaščių prie logiškų jų pasekmių derintojai gali jau imti verkti, nes, asociatyvinės logikos (moteriškosios) formų grožis, kad ir paskutinius pora šimtmečių Švietimo projekto nustumtas į žmonijos sąmonės paribius, į centrą vietoj to iškėlus vienakryptiškumą, vienalinijiškumą, vienareikšmiškumą prasminėse schemose – ji grįš, užims jai teisėtai priklausantį sostą ir greitai pamiršim, kad iš viso, ji buvo išėjus…

Naktis tamsiausia prieš aušrą.

Taip būna ir su menininkais, kurie aplenkia savo laikmetį – kol publika išmoksta jų kūrybą pamatyti, jie jau ir numiršta. Tada ateina sekantys, o publika ant savo pasiekimo lauru ir vėl užmigus: naujumas, kokį ji įsivaizduoja, yra vis daugiau ir daugiau to paties – įvairumas, bet tame pačiame lygmeny.

Rimtas naujumas – kūrėjo minties originalumas, netikėti jos reiškimo būdai, prasmių atspalviai, prie kurių reikia stabtelėti, kad ta prasmė galutinai į tave prasiskverbtų – tokiam kūrėjuj visuomenėje jau yra sunku prasiskinti kelią, nes ne tik kad nėra tą kalbą suprasti įpratusios publikos, bet, labai mažai netgi publikos, kuriai įdomu naujos raiškos kalbos, kurias ji norėtų bent jau bandyti mokytis.

Einam žiūrėti meno, kuris mums patinka. To, kuris nepatinka, žiūrėti juk neinam?

Kiek yra tekę skaityti, poetų rašytos essė kokia nors kultūros, ar kūrybos tema, visada tai yra aukščiausios kokybės prozos tekstai : ar B.Pasternakas apie savo kūrybą rašė, Č.Milošas ar J.Brodskis – apie pasaulį, M.Cvetajeva – prisiminimus ar apsakymus…

Nes poetas mąsto asociatyviai, peršoka nuo vieno vaizdo prie kito, keisčiausi minčių junginiai pasirodo vieni su kitais susiję… O dar išvadas padaro tokias, kad pagalvoji, juk niekur iš toli ta išmintis nesugalvota, ji pati čia buvo, labai natūraliai, tik poetas buvo tas, kuris ją pirmas pamatė.

Tokią prozą skaitant, dirbi galva, turtėji, džiaugiesi… Jautiesi išaugus ir pailsėjus. Pasaulis tau lieka labiau savas.

Kai kokia nors kultūros istorija dar dar, sakyčiau, nors visokiom pasakėlėmis nusėta, bet yra dar daugiau reiškiniai su savo aplinka, turiniu, šaknim ir ūgliais į ateitį, sukabinti į vientisą grandinę, labai smarkiai jų gal ir nesužalojant.

Tai su meno istorija yra daug blogiau – ją XIX a. mokslininkai surašė į viena kaip didžių asmenybių istoriją, o asmenybė, genijus kaip po toks yra tik XIX a. išradimas, vadinasi, visas darbo vaisius yra anachronizmas ir daugiau nieko… O domėjimasis menu, paveikslų ar skulptūrų ar pan. kolekcionavimas į platesnes, naujai turtėjančias mases išėjo tik XVIII a. iki to laiko buvo karalių ir didikų per kartas sukauptos kolekcijos, bet ne kaip menas, o daugiau kaip atvaizdai genealoginiam medžiai ir dekoratyviniai elementai rūmų puošybai…

Kai atsirado paklausa, tai atsirado ir pasiūla, tik neklauskit, iš kur pagal užsakymą buvo galima nusipirkti Van Dayck, ar Rafaeli, ar Tiziana – apie antikine Graikiją ar visokius senus manuskriptus tai ir iš viso nekalbant: falsifikatai, įteisinti laiko ir į juos sukištų pinigų, surašyti, kaip išsigalvojimų siūleliais suausti į vientisą, priežastimi ir pasekme sukabintą istorijos tėkmę.

Dauguma mokslo kolegų mene netgi jau ir nuoširdžiai užmiršę kaip tai padaryta, nes tiek laiko, energijos ir lėšų sukišta į tą montavimą – atrodo kaip tikra.

O karalius vis tiek nuogas.

Kaip atskirti natūralias sistemas nuo dirbtinai sukurtų? – dirbtinai sukurtos reikalauja nuolatinės energijos iš išorės savo egzistavimui – palik ją kuriam laikui be priežiūros, grįžus, rasi įgriuvusią.

kažkaip taip galima būtų ir mūsų – vakarietišką – civilizacija patikrinti.

Nors, rezultatai tai ir taip aiškūs.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as