Gerai bent ten,kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija… (IV dalis)

Gal manote, kad Vakarų Europoje visiems buvo gerai ir visi buvo patenkinti visais laikais? Arba bent jau kai karą prieš fašizmą laimėjo ir vėl galėjo gyventi sau ir pagal save? – Būtent tada ir susiformavo, ir išpopuliarėjo Egzistencionalizmas, teigiantis, jog pasaulyje nėra prasmės ir niekas jame neturi ypatingos vertės. Kad pasaulis yra teatras ir niekas jame nėra ypač svarbu. Europos inteligentai, kaip ir JAV, visi žavėjosi TSRS, pagal juos geras gyvenimas buvo ten. O kai Stalino nebe liko ir geras gyvenimas ten pasibaigė, pradėjo žavėtis Kinija ir jos komunizmo kūrėjais, partizaniniais judėjimais Lotynų Amerikoje Che Gevara, komunizmu Kuboje… Net Didžiosios Britanijos žvalgyboje buvo pakankamai dvigubų agentų, kurie Kremliui informaciją perduodavo. Už dyką, nes iš įsitikinimo ir principų…

O mes Rytų Europoje po karo atneštame socializme užaugome, apie Paryžių svajodami – filosofinės diskusijos kavinių terasose, Ž.P. Sartras, juoda kava, juoda spalva rūbuose, kaip elegancijos etalonas, cigaretės, vynas… Čia daugiau inteligentų tokia vizija buvo, paprastesni žmonės rojumi matė pokario Ameriką su visu jos gerbūviu, plūstelėjusiu į buitį, kai karo pramonė ėmėsi ieškoti naujų, taikos laiko, rinkų – didelės mašinos, dideli namai, pilni buitinės technikos. Tokias ateities vizijas matė svajonėse rytiniai Europiečiai, nesvarbu, kokia propaganda oficialiai jiems į ausis ūžė. Ir tokią ateitį ir gavo, jei gerai pagalvojus. O dabar neturi jokios. Ateities vizijos, turiu omenyje, ne tik ateitis, gyvenimas persikraustė kitur, belikę pardavinėti suvenyrus, eksplotuojant šlovingą ikisocialistinę praeitį, ir, netgi socializmas irgi komercijai tinka – kai prasminio lygio nebe likę, likus tik išorinių ženklų sistema, tai su ja ir gali daryti, ką nori – čia jau aš perfrazuoju Dubravką Ugresič, rašytoją iš buvusios Jugoslavijos, dabar gyvenančią Amsterdame ir pernai gavusią Neustadt literatūrinį prizą, dar vadinamą amerikietišku Nobeliu.

Labai įdomiai pasimato, jei įsigilini – kol reikėjo sugriauti Rytų Europos socializmą, tai nacionalizmas ir patriotizmas buvo geriausi ir pirmo pasirinkimo ginklai. Bet, nacionalinių valstybių sukūrimas tikslu nebuvo – tuoj pat imta nacionalumą, tautiškumą, patriotizmą lyginti fašizmui ir kitokiems negeriems dalykams, ir švelniai bet atkakliai stumti išsivadavusias teritorijas į naują susivienijimą… Ir tada visokie seni susivienijimai tampa vėl gerais, pavyzdžiais, kaip LDK mūsų atveju, ar jugonostalgija užsiimanti D.Ugresišč, kuriai duodamas reikšmingas prizas… Politiką į šalį, bendrai žiūrint, šiuo metu Rytų Europa yra pats įdomiausias regionas visomis prasmėmis – žmonės per trumpą laiką pergyveno keletą valstybinių santvarkų, sistemų, ideologijų, todėl tiek ekonomikoje, tiek kultūroje, tiek istoriniu ar kokiu ten ekologiniu požiūriu stengiasi suvokti, įsisavinti, susistematizuoti tą patirtį – regionas ne tik sudėtingiausias ir daugiasluoksniškiausias, bet ir žmonės pakankamai lavinti, mokinti, turėję dar neseniai visas sąlygas vystytis – turi potencialą šitą darbą padaryti…  Tik, panašu, patys nelabai bepakelia visą tą permainų įdomumą ir geriau pasirenka apmąstymus vykdyti, išsikraustę į kokią ramesnę teritoriją, per atstumą…

Reikia taip pat pasakyti, kad, jei į Vakarų Europą reikėjo eksportuoti narkotikus, kad ten imtų skleistis netradicinėmis iki to lbuvę laisvės ir vertybės, tai Rytų Europa jau buvo taip traumuota karo ir komunizmo, tiek pasiryžusi bet kuria kaina iš suvaržymų išsiveržti – pasiryžusi viskam, kad jai narkotikų nereikėjo. Jie ir taip norėjo būti laisvesni už laisvus – dar ir dabar nori. Marina Abramovič, irgi iš buvusios Jugoslavijos, pasaulinio garso performanso menininkė yra geras pavyzdys, kaip išvykimas į Vakarus buvo tolygus leidimui būti kaip išprotėjusiai. Nusimesti tada jau viską, ir ką reikia nusimesti, ir ko ne. Nors, užaugo tai ji be jokių materialinių trūkumų, abu tėvai buvo komunistai partijos funkcionieriai, gyveno aštuonių kambarių bute keturiese, su tarnaite ir aukle; mama valstybei pirko meną, kuravo kultūrą, dukra turėjo savo studiją, skaitė, studijavo, tapė – jokių intelektualinių ribų nepažino.

Kad karo ir gyvenimo traumuota mama toliau žiauriai traumavo dukrą, tai čia kitas dalykas; čia kaip tik dėl to Rytų Europoje buvo verta revoliucijas ir karus daryti: kažkaip vis apie ekonominę ar politinę naudą galvojams, kai XX amžiaus neramumus minim, o kad jie performatavo žmones, masiškai ir ne į gera, tuos kurie ne žubo ir ne išvežti, plius dar prie visos kitos naudos, tai šito kažkaip neįžvelgiam.

O kad laisvės neturėję, nuslysta į laisvę be ribų automatiškai, tai čia tiktai logiški procesai… jais naudokis, ir visi žemėje be namų, be šaknų, be šeimų, be lyties ir be bet kokios ateities liksim. Ir tai ne taip gąsdina tik todėl, jog manom, kad kitur yra ne taip. Kad kitur yra geriau, tik reikia tą vietą rasti…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as