Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (I dalis)

Dar R.M.Rilke rašė, jog praeitis niekur neišnyksta. Ji tampa mumis… Tiek, kiek ją į save įsileidom, atsimenam, pergyvenę ar ne, tiek ji perdaro mus pagal save, įtakoja, pakeičia… O štai ateitis, ji gyvena dabartyje, ją gali išskaityti tik realiai tave supančioje realybėje – todėl ir įdomu, ir verta, kad ir ne visada lengva, gyventi realiai ir realiame pasaulyje, o ne kurti savo galva iš savo galvos išgalvojant. Čia Josifo Brodskio žodžiai.

Ir jis turėjo iš praeities, kurią rinkosi arba ne, kad leistųsi jos įtakojamas dabartyje, ir apie dabartį rašė, ją sugebėdamas išsirankioti tokią, kuri nešė didžiausią energetinį užtaisą ir potencialą tapti ateitim – išlikti rytdienoje ir porytdienoje… Autoriaus jau nebėra, o jo kūryba ta rytdiena tapo, ateitimi tapusi, gyvuoja toliau. J.Brodskis kažkokiu savo gyvenimo momentu suprato, kad reikia gyventi savą likimą, kad jo neišvengsi, kad ir kaip jis nepatraukliai atrodytų – perėjo suėmimą, psichinę ligoninę, teismą ir tremtį, paskui – išsiuntimą į užsienį ir įsigyvenimą jame – tame naujame, sekančiame gyvenime… Daug jam blogio padarė maži riboti žmogeliai, jį skundę, teisę, prieš jį liudiję, jį sekę ir visaip kitaip jam gyvenimą gadinę… Kokia tai boba muitininkė, J.Brodskiui išvykstant ant visai iš Tarybų sąjungos, atėmė jam A.Achmatovos dovanotą ikonėlę, su kuria jis nesiskirdavo niekada, pareiškus, kad „žydams nėra ko ikonas turėti“… Bet, visi jie buvo kaip ir įrankiais likimo rankose, stūmė poetą į priekį, brandino, grūdino, davė jam gyvenimo patirtį – kūrė jam jo biografiją.

Kaip jis, priverstiniam darbui į Šiaurę išsiųstas būdamas, sakė „nieko, apie mane dar sužinos pasaulis“, o kokia ten vietinė bobulytė, video interviu duodama, prisiminė pagalvojus: matai koks, veltėdis, o apie jį dar pasaulis turi sužinoti… o sužinojo. Netgi ir ta bobulytė, atgaline data, sužinojo… o štai saugumietis, tada priėmęs sprendimą, kad J.Brodskio šaliai nereikia, kad jį galima išsiųsti ant visai ir jokio nuostolio nebus, tą patį tvirtino ir po daugelio metų. Ir jokie faktai jo neveikė, pagal jį, jei tai būtų tikrai didelis poetas buvęs, tai jis būtų įsitvirtinęs užsienyje, būtų tapęs žinomu… O viso to neįvyko, vadinasi, savo laiku sprendimas buvo priimtas teisingas ir nėra ko čia apie tai daugiau kalbėti. Saugumiečiai, žinoma, visada patys geriausi vertintojai ir neklystantys kritikai buvo – primityviai sąmonei viskas visada paprasta ir aišku. Net jei jokio ryšio su tikrove nėra.  Įdomu prisiminti pieno separatoriaus principą – sukimo procese, sunkesnės dalelės gravituoja į vidurį ir susidaro grietinė. Grietinė nesusidarys, jei separatoriaus sukimo ritmą pastoviai trukdysim, tai sustodami, tai vėl paleisdami, tai į ten, tai atgal… tada į vidurį, galiausiai, sugravituos vanduo, o grietinės pėdsakas jei bus, tai kaip riebalas ant sienelių… Su visuomene panašiai: sutrukdyk jos ritmą, revoliucija, karu ar kitokia intervencija, ir visoks niekalas ne tik į paviršių išplauks, bet jame ir laikysis. O vertingą žmogų rasi tik gal periferijoje, bejėgį, matantį, kas vyksta ir nieko negalintį pakeisti… Komunistinė sistema taip išcentrifūgavo į Ameriką vertingiausių savo žmonių.

Iš ilgesnės perspektyvos žiūrint, ne veltui. Jie, kaip katalizatorius, grįžę ar savo autoritetu, kažkada turėjo vėl galėti pasitarnauti tradicinio gyvenimo judėjimo sudrumstimui gimtinėse… kad tuo metu ten buvę vertingiausi, irgi, būtų išstumti iš aktyvaus gyvenimo tėkmės…Labai sunku tiek toli įžiūrėti ir neleisti savęs naudoti. Atskirti tikrą laiko tėkmę nuo drumsčiamo vandens…

J.Brodskis yra labai įdomiai sakęs – „gyvenimu reikia stengtis imituoti laiką“… Jis labiau turėjo omenyje laiko tekėjimo ritmą, ir guodė, jog nepavykus gyvenime, į laiko tėkmę pavyks panašėti, kai po žeme paguldys. Bet jo paties gyvenime jo gyventas laikas kaip ant delno – XX amžiaus antros pusės TSRS įrašyta, portretas iškyla toks realistiškas, jog nieko daugiau išgalvoti nereikia… paskaitai biografiją, ir žinai, kaip tuo metu yra buvę būti – gal tai ir yra didumo, genialumo sąlyga? Geri eilėraščiai, pagal poetą, irgi turi tekėti kaip laikas… bent jau jis juos visus taip skaitydavo balsu, akcentų nedėdamas, prasminius šuolius išlygindamas. maždaug, kaip sakoma, kad viskas ateina ir praeis, ir dar net greičiau, negu reikėtų… Ir tada, jo kūrybos atžvilgiu, suveikė principas, jog nėra nieko amžinesnio už tai, kas laikina?

Kaip ir nieko žmogiškesnio už tai, kas nebūtinai reikalinga, kas – ne racionalu, pvz, poezija. Žmogus galėtų gyventi, skaitydamas  vien tik poeziją… Ir kažkada net ir gyveno. O tie, kas iš savęs jau nelabai žmonės, tie praranda žmogiškumo likučius dar greičiau, būdami efektyvūs, pragmatiški, taupūs, kryptingi ir susikoncentravę į tikslą – taip ir praeina per gyvenimą, gyvenimo, pasaulio taip iš tikro ir nepastebėję. „O kas mums iš to, kad užuosim rožių kvapą?“ mėgiamas jų klausimas. – Žinoma nieko. Tokio tavęs jau neišgelbės niekas.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as