Gerai bent jau ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (II dalis)

Česlovo Milošo gyvenimas irgi, puikiai atspindi gerus du trekšdalius XX amžiaus, ir ne tik Europos, bet ir Amerikos. Todėl juo galima naudotis kaip įvairiapusiu ir daugiabriauniu reiškiniu, politiniams, ideologiniams ar kultūriniams argumentams… O galima panirti į jo pasaulį – jo minties gyvenimą (likusį mums gerai uždokumentuotu), bet sukeltą jame išskirtinai išorinio, aplinkinio pasaulio ir istoriją dariusių įvykių įtakos: sužinome ne tik istoriją iš pirmų lūpų, bet ir tai, kaip tada buvo būti žmogum. Vėlgi, R.M.Rilkė teigė, jog „ne tai, kas buvo, bet kaip tada buvo būti“ yra aukščiausios kokybės požymis bet kurio autoriaus kūryboje.

Č.Milošas bijojo, bet konstatavo, jog „genijaus kaina – turėti šaltą širdį“… Aš manau, jog tai yra daugiau susiję su asmenybės masteliu – genijaus žvilgsnis apimą plačiau, didesnę visumą, kaip kad iš viršaus žiūrėdamas į didesnį laiko ir pasaulio gabalą, bendrą panoramą. Todėl tai, kas kitiems skausmas, jam gal labiau matosi kaip likimo įrankis ar paklusimo likimui pasekmės… iš kitos pusės, to pasekoje, ir jo gerumas tampa laisvas nuo kasdieninės priežasčių ir pasekmių sekos… Sugebama atskirti žmogų nuo jo poelgių, nuodėmingumą nuo žmogaus, per kurį jie pasaulyje reiškiasi. Tokį gerumo pojūtį, suvokimą, įgijama, juo persiimama dažnai jau link gyvenimo galo, pragyventos patirties ir jos apmąstymo, prasmės suvokimo rezultate – tampama krikščioniu tikrąja to žodžio prasme, gyvenimo pakrikštytu – ir tik tada , galima sakyti, tikras žmogaus gyvenimas ir prasideda. Tik, dažniausiai jau būna trumpas: „aukso vertės yra tai, kiek dar sugebėsi pragyventi, suvokęs gerumą“ (Č. Milošas)

Bet katalikybėje slypi ir dabartinio tolerantizmo užuomazgos: žmogų reikia priimti, koks jis yra, nes ne jo kaltė. Ir, netgi, nekreipiant dėmesio į tai, ką jis daro – mirties bausmę tuo pasirėmę, panaikino. Bet, jei katalikybė aiškino, jog blogai elgiasi į žmogų įsiskverbęs blogis ir net aiškino, ką daryti, kad jis neįsiskverbtų, tai šita ideologijos dalis mums yra panaikinta. Niekas, pagal oficialius šaltinius, į mus neįsiskverbia ir, netgi neegzistuoja tai, kas teoretiškai, įsiskverbti galėtų. žodžiu, gyvenkim, tikėdamiesi geriausio, bet jokių garantijų, nes pasekmę turim, o priežastys neegzistuoja… O tai palieka laisvas rankas ir mus atvirus, neapgintus, bet kokioms manipuliacijoms su mūsų sąmone. Mus valdančių, netgi velnio tam nebe reikia…

Poetui, pažinusiam pasaulį prieš karą, buvo labai aiškus kontrastas su pokario laiku, buvo aišku, ko jam trūksta, kas prarasta – jis žinojo, ko ieško: kai, pokaryje jis dirbo Lenkijos diplomatu, Prancūzijoje, Amerikoje – pavydėtina laisvė, kurios didžiulė daugybė žmonių neturėjo, jos ant visai netekę… Kuo mažiau turi, tuo su mažiau sutinki, tuo greičiau kad ir nedidelė permaina rodosi esminiu laimėjimu… O Č.Milošui jos buvo ne gana, jis ieškojo vietos, kurioje galėtų būti pats savimi – būtent tokią vietą rasti jam tada reiškė laisvę. Ir JAV tokia vieta pasirodė nesanti, ji pasirodė esanti tokia pat nelaisva pagal Č.Milošo standartus – vieta, tinkama tik jei pasitenkini, galėdamas „myžt, poteriaut ir miegot“… o J. Brodskiui ji jau pasirodė kitaip: šaltojo karo įkarštyje jis ten buvo rusu, laisvai dėstė savo rusiškas mintis apie literatūrą, TSRS ir iš viso, gyvenimo išmintį – ten jam prasidėjo gyvenimas, ir ten jis jam baigėsi. Nes, į laisva tapusią Tėvynę grįžti nepanorėjo – idėjos idėjomis, o gyvenimas gyvenimu.

Išvažiuodamas iš TSRS, J.Brodskis paaukojo gyvenimą ar kažką į tai panašaus, žodžiu, kokį turėjo, dėl idėjos, jog kitur žolė žalesnė, ir išlošė. Bet, matomai ne atsitiktinai. Nes sugebėjo atskirti gyvybingą, perspektyvią idėją nuo grynos teorijos… jautė laikmečio ritmą, į kur visuomenė buvo sukama. Kaip? – o gi iš akių neišleidžiant tave supančios realybės, nesileidžiant, kad tave įsivaizdavimų gražumas nuneštų į ten, kur žalinga taip, kad negrįžtama… iš kitos pusės, amerikiečiai jau ieškojo, ką galėti toleruoti: kokių vargšesnių, pavergtų gailėti, ką vaduoti… Sakysit, kol kas čia vis nuomonės iš šalies apie Ameriką, o kaip ji ir jos istorija atrodo, savų pamatyta, apmąstyta, atspindėta? – tai gražiai skaitosi kitos mano herojės, amerikiečių rašytojos ir žurnalistės, filmų scenaristės ir gyvenimo stebėtojos, Joan Didion biografijoje… kol, paskaičius kelis puslapius, supranti, jog ji Amerikoje, tokioje, kokią mes ją įpratę įsivaizduoti, bendrinę, su po pilietinio karo susitaikiusiais Pietumis ir Šiaure, irgi yra svetima. Ji gimė ir užaugo Kalifornijoje, išauginta su į Vakarus judančio pasienio, gyvenamų punktų steigimo, žmonių savarnkiškumo  ir vežimų kolonų, traukiančių į Vakarus, mitais.

Nors, augdama ir matė gimtąjį Sakramento miestą keičiantis, bet iš esmės, jos vaikystė tapo praeitim pokaryje, kai ten atvyko (sekanti) žmonių iš Šiaurės Rytų pakrantės banga, jau tik gryni naudotojai ir pinigų iš visko darytojai, ir „pareitis tapo kita šalimi“ Folknerį perfrazuojant. O vietiniai nerašyti įstatymai, pagarba mitams nieko nuo to neišgelbėjo – patys tapo beprasmiais ir beverčiais… Joan Didion nuo to laiko žiūrėjo įtartinai į visus naujus judėjimus, ideologijas, bandymus keisti, gerinti pasaulį, performatuoti visuomenę – būtent jinai, tyrinėjančios žurnalistikos viena iš pradininkių, paliko mums geriausią, aiškiausią to laiko Amerikos liudijimą – kaip tada buvo, ir kaip tada buvo būti…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as