Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar. (pabaiga)

Jau esu rašius seniau, jog Šaltajį karą XXa. mes pergyvenome, būdami ne toje pusėje, prie kurios glaudžiamės dabar. Tada Vakarai nuo mūsų buvo atsitvėrę geležine uždanga, mumis savo vaikus gąsdino. Ir tuo, paradoksalu, sudarė galimybę atsirasti pasakom apie šviesaus komunizmo realybę, apie šalį, kur medaus ir pieno upės visiems po lygiai teka…

Tiek pinigų kainavo propaganda, tiek pastangų dėta izoliacijai, o reikėjo paprasčiausiai tik leisti žmonėms nuvažiuoti ir pasižiūrėti į mus, kuo masiškiau, tuo geriau.

Dabar buvusi tarybinė bendra penkiolikos respublikų erdvė jau blėsta iš atminties, žmonės, joje gyvenę, sensta, atsiminimus nusineša laiko upė…Jaunimas jau ir taip, nei domisi, nei kalbą rusų moka. Bet, matomai kažkam, konkrečius planus turinčiam, procesai patys juda per lėtai…O ir Rytų Europa Vakarus emigrantais atskiedė neblogai, erezijų visokių išplito.

Žodžiu, Šaltąjį karą, dabar jau su mumis kitoje uždangos pusėje, nuspręsta pakartoti – tiems, kam jis jau antras, gali pasirodyti komiška, su pirmuoju palyginant, o kam pirmas, tie priima visu rimtumu – ir rusiškai niekada nebe skaitys, ir jokio kitokio tos blogiu užkrečiančios kultūros pasireiškimo į rankas nebe ims niekada…Į rytų pusę turbūt irgi nebe žiūrės, saulei tekant.

Kad Vakarai dabartinės Rusijos nesupranta, nesijaučia pašaukti identifikuotis su jos žmonių požiūriu į pasaulį, valstybę, vienas į kitą… Nesupranta, kuo gyvena jų kultūra, menas, literatūra, tai jau J.Brodskis Nobelio premijos kalboje, 1987 metais, turėjo tam paaiškinimą, kodėl:

„Prieš pereidamas prie poezijos norėčiau pridurti, kad rusų patirtį būtų protinga vertinti kaip įspėjimą, juoba, kad Vakarų socialinė struktūra apskritai ligi šiol analogiška tai, kuri buvo Rusijoje iki 1917 metų. Būtent tuo, beje, paaiškinamas XIXa. rusų psichologinio romano populiarumas Vakaruose (…)

Kitais žodžiais tariant, objektyviai žiūrint žmonės galėtų konstatuoti, kad tam tikru atžvilgiu XIXa Vakaruose dar tęsiasi. Rusijoje jis baigėsi ir jeigu aš sakau, kad jis baigėsi tragedija, tai pirmiausia dėl skaičiaus žmonių aukų, kurias sukėlė socialinė ir ekonominė permaina.

Tikroje tragedijoje žūva ne herojus – žūva choras.“

Pirmiausia suprantam, kad dabar geras tonas bus rusų klasikus anglų kalboje skaityti, pagal Oprah Winfrey  knygų klubo rekomendacinius sąrašus…

O toliau, jei pasiseks, tai susivoksim, jog kartu su likusia Rytų Europa faktiškai atsisakom savo XXa krauju sumokėtos patirties, bėgam atgal slėptis po Vakarų XIXa sijonu nuo pareigos susiplanuoti sau savarankiškai XXIa iš bauginančiai žiojėjančios tuštumos, kokia jis dabar prieš mūsų akis dunkso.

Ar norime su Vakarais kartu dar kartą pergyventi, pakartoti mūsų XXa patirtį ?- Neįsisavinom, nesuvokėm, nevertinam, kad ją jau turim ir galim eiti toliau?…

Nes jiems savą XIXa pabaigti dar priklauso – savą chorą paaukoti, kad galėtų pagaliau ateiti ateitis, atnešti permainas? Ar gal iš didelio draugiškumo lendam dar kartą į tą pačią mėsmalę – tuos, kuriuos ji sumalė, pirmą kartą bemaldama, tie jau nieko paprieštarauti negali…O kurių nesumalė, ar dar nemalė, tie nekantrauja išbandyti?

Rusijos ir Rytų boikotavimas nėra tik juokinga propaganda, kaltinimai prijautimu, visko, kas bent raidę R turi, išgyvendinimu – iš šito galima juoktis ir manyti, jog tai kažkada praeis, pasibaigs… Tiktai tada jau nebe gyvensime, kaip gyvenę.

Tokios kampanijos tikslas yra sukurti nežinią tarp dvejų kaimyninių šalių, dar neseniai turėjusių bendrą gyvenamą erdvę, pažinojusių viena kitą asmeniškai – dabar visi žmogiški santykiai turi būti nutraukti, žemėlapyje nubrėžtos rytinės sienos nekirsti joks kultūrinis, istorinis, bendravimo – joks –  ryšys.

Ir tada toj erdvėj jau sąlygos karui paruoštos.

Kai niekas nededa pastangų ateičiai sukurti – vizijai, planams…-  O toliau bus dar prasčiau, nes dabartinė karta iš mokyklų išeis sutechnologinta žmogiškumo sąskaita, įpratinta tik lėkt per gyvenimą didžiuliu greičiu, nesustodama ilgam niekur, o ką jau apie pagalvojimą kalbėt…Tiesa, ne visi.

Yra jaunimo, augančio iš viso be kompiuterių, su asmeniniais mokytojais ir nepažįstant egzaminų grėsmės. Jų prerogatyva bus ateities viziją kurti, tik kokią vietą jie skirs mums?

Patys neturim net ir jokios idėjos, vizijos – savaime tai neatsiranda, ypač po sunkių permainų, tada į tuščią ateities erdvę automatiškai žmonių sąmonė projektuoja praeitį ir gaunasi XXa versija 0.2.:

Dešimtmečių taikos išlepinta Europa visai ne prieš pakariauti, nusiteikus ypatingai patriotiškai, ir kiekvienas save jau matantis laimėjusiu, greitai ir lengvai…Toliau skaitykime istorijos vadovėlį – gal jį bent kiek  jau į geresnę pusę  perrašė irgi, atgaline data, tai nors tiek dar… Gal bent tai į gera išeis.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as