Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (3)

Kas yra pasakos, priklauso nuo to, kuria smegenų puse jas skaityti ar jų klausytis. Primityvios arba giluminės.

Jos gali pasirodyti kažkas labai elementaraus, nenešančios jokios tikslios informacijos apie vyksmą, laiką, vietą, charakterius, niekuo negalinčios sudominti ar praturtinti mūsų žinias, todėl bevertės ir senų laikų atlieka.

O gali būti priimtos kaip pasaulio modelis, kaip praeities žmonių kosmogonijos dalis, netgi nesvarbu, kokio tiksliai senumo, nes tokie dalykai neišnyksta, net ir nebe naudojami – jie egzistuoja už mūsų kasdienos ribų, erdvėje be laiko tėkmės, ir, visiems norintiems yra atvira archetipų veikimo, scenarijų gyvenimo vyksmui, rolių modeliavimo enciklopedija.

Gabaliukais išdraskytą pasaulį matantys, nuoplaišas visur ir mato – kaip visokių rūšių modernistai pasaulį laužė, ardė, smulkino, kol jame jokios prasmės ir nebe liko. O kas mato pasaulį visapusiškai, tam viskas ir bet kas jį tiktai praturtina, prasmę papildo.

J.R.R.Tolkien yra dažnai sakęs, jog tarp pasakojimų vaikams ir pasakų visai nėra tokio tampraus ryšio, kaip įprasta manyti, ar kaip teigia pedagogai ir leidėjai. Daug vaikų pasakų nemėgsta ir nemėgs jų visą gyvenimą, o suaugusieji mėgsta, kaip mėgo ir būdami vaikai: su Apšvietos atsiradimu, jos, kaip informacijos, patirties ir išminties perdavimo būdas tapo nereikalingos ir buvo priparkuotos vaikams, , nes neliko kur kitur jas dėti, o vaikų nuomonės niekas neklausė.

Žmonės, kurie ir jaučiasi suaugę, ne tik tokiais yra pagal amžių, pasaulį pažįsta jį begyvendami, kultūroje ir mene juos domina tai, kas amžina – klasikiniai tekstai, kurių vertės neįtakoja laikas, aktualijų neliečiantys vaizdai mene – kodėl jie turėtų skaityti apie kasdienybę? Apie kažkieno nuotykius, keliones ar meiles?!

Kiek tai yra skirta pažinti jiems, tai jie jau ir gyvena – jiems nereikia visko, jie moka pasirinkti. O skaitymui skirtas valandas jie užpildo išmintim, pamaitina, pailsina dvasią.

Likę žmonės – taip ir likę neužaugę, jie skaito apie pasaulį, bando pažinti skaitydami, ko gyventi nedrįsta. Iki išminties jiems dar rankos neprieina, pasakos jiems reikšmės kaip ir neturi… labiausiai jie gėdinasi senamadiškumo – juk jau nauja epocha su naujais menais kieme!

Ir suaugti, dvasiškai subręsti sekančioms kartoms taps vis sunkiau.

Informacijos atsiminti nebe reikia – vien žinojimas, kad gali ją pagooglinti suteikia mokiniui ar studentui pasitikėjimo savimi jausmą. Net jei rezultatai nerasti – „googlinu, vadinasi egzistuoju“, šių laikų Rene Descartes pasakytų. Mokslininkai eksperimentais tai jau patvirtino.

Dar vienas eksperimentas buvo: mokiniams keletą mirksnių buvo parodytas paveikslėlis su katinu, sieteliu ant koto gaudančiu drugelį. Paklausti, ką matė, jie atsakė: „kažkas kažkuo siekė kažką“… Suveikta žaibiškai ir esmė pamatyta, nieko nepasakysi. Bet, kas toliau? – O toliau nieko… Sekantys ir sekantys nauji paveikslėliai, naujienų sraute dideliu greičiu pro šalį prasukami – informacijos gabaliukai, mirgantys prieš akis, per ausis,  visą dieną, visą laiką… Pirštai tuo metu dar savą tekstą rašo, galva savas mintis mintija…

Tai jau imama vadinti klipine sąmone, kai dėmesys jau tik ir išlaikomas prie kažko vieno tiktai labai trumpą laiką, protas toliau nei žaibiškai pagauta abstrakti esmė ir neina – kaip nebe galintis sustoti ir į kitą veikimo būdą persijungti mašina, jis reikalauja vis naujo maisto žaibiškam prarijimui, dažnai be jokios toliau siekiančios prasmės ar tikslo.

Šitoksai proto veikimo būdas buvo, veikė žmonėse visą laiką, tik jis būdavo išnaudojamas tikslingai ir su nepalyginamai geresniais rezultatais. Kaip pvz: „Rašantis eilėraštį, rašo jį tikriausiai todėl, kad eilėraštis – milžiniškas sąmonės greitintuvas. patyręs vienąsyk tą pagreitį, žmogus jau nepajėgia bandymo nekartoti, jis ima priklausyti nuo to proceso, kaip priklausoma nuo narkotikų arba alkoholio. Žmogus, panašiai priklausomas nuo kalbos, aš manau, ir vadinamas poetu“ – yra sakęs J.Brodskis savo Nobelio premijos atsiėmimo kalboje.

O dabar jau esame tiktai įjunkę į greitį dėl paties greičio…

Atimk žmogui tradicijas, mitus, dvasinį peną ir galėsi į jį sudėti bet ką kitą – gamta tuštumos nemėgsta, šventa vieta ilgai tuščia nelieka. ‘Žiedų valdovo“ trilogijos herojai dar buvo iš tų laikų ir iš tokios žmonijos, kurie rojaus galimybe žemėje netikėjo iš principo.

Nnacionalistai, fašistai, bolševikai, liberalai ar dar kas jiems tokios iliuzijos nebūtų pardavę, kaip kad sugeba parduoti dabar mums, išsiilgusiems narystės bendruomenėje, ritualų, mitų herojų ir ilgalaikių prasmių…ir iš savo individualizmo be perstojo ieškantiems, kaip į tą prarastą Edeną sugrįžti.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as