Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (2)

Iš vienos pusės, iš karo grįžusiems matyti vėl įsigalint normalų gyvenimą yra sunku, skaudu ir pikta – atrodo, kaip karo nebūtų ir buvę… Iš kitos pusės, dėl ko kariauta, žūta? – kaip tik dėl to, kad moterys, vaikai, užnugario miestai galėtų ramiai ir saugiai gyventi. Taikos kainos reikia neužmiršti, karo traumas kažkaip suvirškinti, jų efektą nuskausminti – bet meną apie visa tai galima kurti tik ribotą laiką – toks menas pabaigia pats save.

Ziegfried Sasoon, anglų poetas ir kareivis, Pirmo Pasaulinio karo metais apdovanotas už drąsą, bet, dar karui nesibaigus, ėmė prieš jį protestuoti, buvo įkalintas. Mirė 1967m. bet jo eilės pasibaigė žymiai ankščiau, jis nustojo rašyti, nes teigė jau  pasakęs viską… Panašiai buvo ir su Robert Graves: jo nepaprastai populiarūs karo prisiminimai taip ir vadinosi „Goodbye to all that“( Atsisveikinant) ir daugiau, kiek gerbėjų ir leidėjų beprašytas, nieko panašaus nebe parašė.

Parašė „White Godess“( Baltąją Deivę), bet tai – jau visiškai kita istorija.

Kocentracijos lagerių likučius gamta jau seniai būtų pasiglemžus ir jų net žymės nebūtų likę, jei jie nebūtų prižiūrimi kaip muziejai – pienės tarp kelio plytų ten ėmė kaltis sekančią dieną po to, kai jais nustota vaikščioti. Taip ir gyviesiems reikia gyventi, nebent jie būtų mirti susiruošę… Arba ruošiami.

Norint, bent kiek sulaikyti Žemės, gamtos, gyvybės jėgas ir energiją, reikia kad civilizacija ir kultūra, kaip ant viršaus žmonijos gyvenimui uždėtos struktūros, būtų kuo destruktyvesnės. Reikia šlovinti mirtį, griuvėsius, abstrakcijas, pabaigas, niekur nevedančius kelius.

ČŽV šeštame pereito amžiaus dešimtmetyje metė milijonus ekspresionistiniam ir po jo sekusiems vis abstraktesniems, modernesniems menams iškelti, remti, populiarinti. Ir dabar turim rezultatą.

Meno istoriją atgaline data surašyta taip, lyg formalūs eksperimentai joje visada buvo pagrindinė, pati gyvybingiausia linija – kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau knygomis, atsiminimais, tą versiją patvirtinančiais, visa tai apauga.

Impresionistai iš niekam nežinomų eksperimentatorių ir pajuokos objekto tapę pagrindine srove, Van Gogas, Gogenas, Sezanas ir kas ten dar – viso šimtmečio meno pradininkais, iš kurių gudrus verslininkas Picasso seka daugiau negu logiškai.

O kad meninis gyvenimas visą laiką vyko, išraiškingas, turtingas, parodos, Salonai, medaliai…Klestėjo galerijos, akademijos ir meno rinka, žmonės užsisakinėjo portretus, pozavo, pirko dailininkų darbus, tai visa tai niekai – nustumta į paribį, nieko nereiškė, buvo niekam nereikalinga ir nieko nelėmė.

Kaip padaryti, jog tai, kas žmonėms visai nepatinka, imtų patikti, ne tik taptų madinga? – sukišant į tai labai labai labai daug pinigų. Šiaip sau, be tikslo tai nebuvo daroma niekada ir nedaroma dabar irgi.

Kultūroje, mene rezultatas pasiektas – destruktyvi, mirtį ir pabaigą įsimylėjusi kūryba vyrauja, žmogišką meną, žmogiškom priemonėm jau tekuria retas kas…

Nes tokia kultūra jau pagriaužė ir žmones, ja besinaudojančius, nedaug gyvybingų žiūrovų ateina į parodas – jei jie dar ir pataiko į gyvybingo meno, žmogiško mastelio, žmogui skirto ekspoziciją, tai gaunasi retas džiaugsmas. Tada menui nebe reikia būti vaistu ar daktaru ( kuriam dar ir priešinamasi, už kurio poveikį pykstama, net nesuvokiant, kodėl), jis gali tiesiog vesti dialogą, rodyti apimtą pasaulio pilnatvę ir žiūrovas tai mato, supranta, priima.

Vyresnė karta tradiciškai įpratus skųstis, kad jaunesnė jos nesupranta, žinoma, todėl, kad yra nebe tokia protinga…

Šito ginčo nespręsdami, sakykim tik, kad jauna karta yra kitokia – kad labiau technologinėse sąlygose užaugus, kad mažiau dar gyvenimo patyrus, nors, pasaulio gal net mačius daugiau; informacijos sriuboj plaukanti, bet nemananti, kad vyresnė karta gali jiems padėti toje gausoje susigaudyti…

Kultūra, kurioje buvo naudojama daug žodžių, keičiasi į tą, kurioje vartojama vis daugiau vaizdų.

Vienareikšmiškai, į gerą ar į blogą tai yra, nenutarsim.

Viena aišku – dabartinis pasaulio vaizdas žmonijos sąmonėje yra nepaprastai fragmentuotas, kiekvienas studijuojam, įsivaizduojam, stebim tik savo mažą gabaliuką. – Jeigu šitą situaciją dar ir pervesti į vaizdavimą paveikslėliais, tai bus liūdna.

Bet, jei atvaizdais operuodami, sukursime pilnesnį, labiau visaapimantį pasaulio vaizdą – pavyks gabalėlius suklijuoti atgal į bendrą panoramą – tada valio ir pirmyn.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as