Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (IV dalis, pabaiga)

Ir yra skirtumas tarp žinojimo, kaip reikia jaustis ir iš tikro kai taip ir jautiesi.

Meilės erdvėj, mylimi, esam amžinai, nes ten neegzistuoja laikas – dar Jėzus Kristus apie tai mums bandė išaiškinti, bet yra ir dar viena galimybė gyventi ne laike, bet erdvėj: užimti iš tikro savą vietą po saule. Žinoma, mes visi turim teisę būti šioje žemėje, kurioje gimėm… Bet jaustis, jog tu iš tikro tą erdvę ir užimi, kad joje būti yra tavo prigimtinė teisė, ir tai jausti visu savimi – iš to ateina milžiniškas kiekis gyvenimo energijos veiklai, ir tai suteikia tokį karingą nusiteikimą, jei kas bent bandytų į tave, tavo gyvenimą ar vietą pasikėsinti, kad niekam net į galvą nebe ateis kėsintis!

Kartais pagalvoju, kaip gerai tiems žmonėms, kurie nieko nebijo. Yra aiškinama, jog normaliai bijom visi, bet drąsieji vis tiek drįsta, baimės nepaiso… Tai štai, tie, kurie yra šitaip dėl savo vietos žemėje tikri, šitaip įsišakniję, šitie ir yra, kurie nebijo. Iš tikro nebijo. – Ir ko tau lieka bijoti, kai esi vienas su aplinka, su pasauliu, su Visata? Su gamta?

Jeigu mes iš tikro būtume dar vis „vieni su gamta“, mes neturėtume ir nenaudotume net tokios sąvokos, kaip gamta. Žuvys panašiai savo santykio su vandeniu nesvarsto, jos jame gyvena.

Žmones supančią aplinką į gamtos sąvoką suvedė – ir dar ne taip seniai – Alexandr von Humbolt, gyvenęs Prūsijoje atšiauriu istoriniu laikotarpiu, rašė, atsisėdęs, apie tai, ką svajojo, kas padėtų gyventi: apie miškus, kalnus, vandenis, gyvūnus… Maždaug tuo momentu svarstyklės ir nusviro į kitą pusę: civilizacija, miestai, pramonė, knygos buvo jau irgi tiek tapę žmogaus aplinka, jog gyvoji gamta, iš visaapimančios, susitraukė proporciškai jau tik į tiek, kad tilpo į jai paskirtą bendros sąvokų spintos skyrelį. Nes realiatyvuoti gali tiktai tai, nuo ko randiesi per atstumą, taigi, nuo gamtos per atstumą taip visi ir randamės.

Daugumai tai yra išsilaisvinimas nuo bet kurių normų ar apribojimų, ar pareigų: vieni rausia iškasenas, daro pinigą, kirsdami medį, teršdami vandenį, žiūrėdami, kaip čia švarų orą buteliuose į rinką paleisti; kiti gamtos mechanizmuose knisasi, laužo tyrinėjimams, ieško, kaip suremontuoti, tobulina, netgi, lyg žinotų, kaip ir suvoktų, ką iš viso daro… Kuo mažiau natūralumo ir gamtos mūsų aplinkoje ir gyvenime, tuo labiau ji virsta šventove, kurią garbiname sekmadieniais, mažus gabaliukus prisiekiame saugoti, irgi šventai, o likusiom savaitės dienom didžiuma iš mūsų su didžiąja gamtos dalim elgiasi kaip visada…

Ir nedaugelį tik nuo tokios situacijos ima grynas siaubas.

Iš viso, mus nuo tikro mūsų įsišaknijimo žemėje skiria siaubo sluoksnis, likęs nuo paskutinės globalios katastrofos, matomai. Ir mums, žmonėms, įdėti filtrai, kad sugebėtume gyventi, to siaubo nejausdami, jo net nežinodami, kad jis yra. O tuo tarpu egzistuoja teorija, Teraformacijos teorija vadinama, teigianti, jog Žemė (kaip ir likusi Visata) yra dirbtinas darinys. Kad egzistuoja tie – jų, kaip ir to siaubo, nei matom, nei jaučiam – kurie žino, kaip tai padaroma, ir, kiekvieno ciklo pabaigoje, kai žmonija eilinį kartą ir save, ir savo pasaulį nubaigia, Žemėje vėl viską gražiai sustumdo, geologinius sluoksnius suguldo, oro ir vandens atsargas atstato, ir vėl užveisia žmoniją (genetikai jau rado, jog dabartinė kilus iš trijų vyrų ir vienos moters), kaip inkubatoriuje – gal šį kartą išsiaugins panašius į save, petys petin su jais dirbti ir toliau kurti sugebančius…

Ne tik save pažinusius, bet ir pasaulyje susikaupusį siaubą aprėpti, suvokti ir perdirbti savyje pajėgius, mylėti kitus ir savimi meilę jausti sugebančius – nėra kitos amžinumo formulės. Visi kiti būdai gyventi amžinai taps tik amžina kančia ir geriau nenorėti, nes norai, būna, išsipildo kaip už bausmę…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as