Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (III dalis)

Panašu, lyg pasaulis kažkada irgi būtų priėmęs sprendimą, jei viskas taptų per daug nepakeliama, kad jis tada nusižudys ir tai bus išeitis tiesiogine to žodžio prasme… Ir dabar link to eina, ir iš dainos žodžių neišmesi – susiformavęs atraktorius traukia mus visus į užsibrėžtą tikslą, su pasauliu kartu.

Arba kritinė, nusižudyti „jeigu ką “ nusprendusių žmonių masė suka ir visą pasaulį ta linkme… Bendrai, sąmoningai ateitį įsivaizduoti, ją konkretinti, planus detalizuoti yra sunku. Jei pastebėsit, tai ateityje žymiai lengviau matote sau ką nors gero ar gražaus iš praeities, tiktai dar gražiau, geriau, tobuliau. Iš vienos pusės tai reiškia, jog sėkmingiausiai einama mažais žingsneliais, didelių revoliucijų nedarant, o iš kitos, jei neturi ką gero ar gražaus iš praeities prisiminti, jei nežinai, kaip tau tai jaučiasi, kaip tu tame jautiesi, tai liūdna, bet automatiškai tavo ateityje nei grožis, nei gėris neatsiras.

Manykim, pvz, jog vaikystėje svajota turėti galimybę kurti, išnaudoti savo turimus talentus, realizuotis, bet, ir  būti laimingam asmeniniame gyvenime, su partneriu, vaikais,meile, tai kurios iš svajonių išsipildys, priklausys nuo vaikystės. Jei mokytis sekėsi, reiškeisi būreliuose, talentai buvo skatinami, pasiekimai vertinami, tėvai už tai gyrė, tai tikimybė, kad sėkmingai gyvenime reikšiesi ir toliau yra didelė: ši svajonė yra reali, ja lengva patikėti, užtenka tik norėti, stengtis, dirbti, ir tapsi dailininku, ar muziku, ar visuomenės veikėju… Ir gyvenimas pats irgi, tartum savaime tvarkysis taip, jog galimybės tai raiškai bus.

O jei vaikas nesijautė mylimas, jei buvo tik kritikuojamas, tobulinamas, jam priekaištaujama, tai jo svajonė apie meilę ir laimingą asmeninį gyvenimą tikriausiai neišsipildys… Nes suaugus, jo viduje nebus precendento, jis nežinos, kaip tai atrodo, kaip tai jaučiasi, jei esi mylimas, gyveni mylinčių tave žmonių jausmo lauke. Taip pat tokio žmogaus širdyje nebus giluminio tikėjimo, kad tai yra įmanoma, jog jį kažkas – bent kas – mylėtų. Jis norės būti mylimas, bet žinos, jog taip nebūna. Ir taip jo gyvenime ir nenutiks.

Dar daugiau. Tikriausiai jis „sutiks“, susikurs sau aplinką – partnerius, draugus – tokius pat jo nesuprantančius, nevertinančius, svetimus… Ir gyvens tą vaikystės traumą toliau, iki grabo lentos dažniausiai. Todėl, kai tokią situaciją žmogus pastebėjo, suvokė, kad joje tokioje randasi, reikia imtis darbo, kad ją pakeisti: kaip vaikystėje sėdėta, apie dangiškus migdolus fantazuota, arba kaip dabar sėdima medituojant, taip reiktų skirti laiko ramų momentą, ir stengtis bent jau vaizduotėje susikurti situacijos, kurioje esi mylimas, įvaizdį… Gal nieko ypatingo ten neprigalvoti, bet stengtis pajusti, kaip tai jaustųsi, kaip tai būtų, kai esi kažkieno besąlygiškai mylimas, visas, toks, koks esi, su viskuo…

Nes meilė yra, kai nesvarbu, ar išsimiegojęs, susišukavęs ir gražus, ar kai galva skaudama, raukšlelė tarpuaky ir žilos sruogos. Nes meilė myli ne pagal požymius, ne pasirinktinai, kada taip, o kada – ne. Meilė tiesiog myli ir viskas. Pamatysi, kiek įtampos iš karto nuslūgsta viso kūno raumenyse, kai bent kuriam laikui pasijunti tokio įvaizdžio gaubiamas, kito žmogaus meiles lauko centre… Kiek iš karto palengvėja, kaip pradeda rodytis, jog gyventi kaip ir nekainuoja jėgų ir nieko ypatingo iš tavęs tam nebe reikia.

Nes meilės nepažinę žmonės jau ir jaunystėje yra tiek nuo gyvenimo pavargę ir jų psichika atvaryta jau į tokį tašką, kad nebelieka jėgų pasirinkti gyvenimo partneriu žmogų, į kurį emociškai reaguojama, kuris sukelia tavyje jausmus. Pasirenkamas kaip tik toks, į kurį nereaguojama visiškai, kad būtų galima bent kiek pailsėti. Dar Oscar Wild sakė, jog laimingai gyventi galima tik su nemylimu žmogumi: nei tu dėl jo jaudiniesi, nei jis dėl tavęs… Tylu, ramu, kiekvienas užsiėmęs savo ir visiems gerai.

O toje ramybėje šiek tiek atsigavus, partneriui tuoj ir imama priekaištauti… dėl jausmų stokos. Nenorima pripažinti, jog šitoks jo pasirinkimas buvo tik gynybinė reakcija ir reikia keliauti gyvenimo keliu toliau – dažnai gyvenimas būna pirma toks, koks neturi būti, ir tik paskui ateina toks, koks turi, bet dauguma iš mūsų iki jo, to antrojo, nedaeina –  bandoma visais įmanomais būdais iš tos nemeilės padaryti meilę, nieko iš esmės nekeičiant…

Iš viso, kai žmogus netikras savimi, kai nejaučia, jog turi teisę būti ir gyventi po saule – t.y. kai nesijaučia įaugęs į žemę po kojomis, tada ima stabilumą, tvirtumą ir įsišaknijimą daryti iš visko, kas pasitaiko po ranka… Tada ir prisireikia amžinybės.

( bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as