kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (II dalis)

Kas realiai yra amžinybė? – Įsivaizduok, gyveni gyveni, jau viską aplinkui žinai kaip du kart du, visi artimieji, draugai, giminės išmirę, ir ne po vieną, du ar tris kartus… Visokie karai marai, stichinės nelaimės, o tu vis gyvas ir gyvas. Niekas tavęs nepribaigia, nors nuo bado, šalčio, vargo, ligų ar dar ko nors panašaus nėra kur dėtis… Kenti, tau skauda, ilgu mirusiųjų, netekčių, sunku, nieko nebesinori, o pabėgti į mirtį, užmigti ir nepabusti galimybės nėra.

Kad taip amžinas gyvenimas būtų neatsiejamai suporuotas ir su amžina jaunyste, sveikata, gerom, patogiom aplinkos sąlygom, nuosava pinigų spausdinimo mašina… Amžinai gyventų tuo pačiu ir draugai, artimieji, ir jie irgi nesentų, nesirgtų, visada būtų gero būdo ir nuotaikos, niekas nesipyktų… Tik ko tada gimti į šitą gyvenimą? – Reikėjo rojuje ir likti, ten viskas gražu, gera ir ant amžių amžių. O gyvenimas yra kas kita – virsmas, kitimas, permainos.

Žinoma, keistis, augti visom prasmėm yra lengviau, kai apsaugotoje, stabilioje situacijoje. Arba iš laimingos vaikystės atėjus, pasaulio gerumu neabejojant: tada energijos pakanka keitimąsi naudoti savo naudai, jį sveikinti, jo tikėtis… O dabar laikai atėję, jog ir pasaulis kinta kaip pašėlęs, ir žmogus turi ne tik vystytis, bet dažnai ir dvasiškai sveikti, atgimti, ir viskas tuo pačiu metu.

Nekeista, jog zombiams, vampyrams, bedvasiams tokioj situacijoje sekasi geriausiai: savo jie nieko neturi viduje, mirę, gyvena aplinkos energijos sąskaita, tai su jos virsmu rodosi, jog ir jie patys lengvai kinta… Traukia pasaulio gyvybinius syvus ir rodosi, jog visada eina su laikmečiu į koją, automatiškai su juo susitapatinę: negali pasauliui vadovauti, tai bėk bent jau pirmose gretose, kas atskirs ar pastebės, kaip iš tikro ten su tavim yra. jei sąmoningai žmonės pasaulio nevaldo, netgi savo galvose, apie išorinį net nešnekant, tai tada jis paklūsta tiems, kurie nesąmoningai – instinktyviai – ant to pedalo mina, ir pasaulis į tą jų beprotišką, bedvasišką pusę ir suka.

Ar visada taip ir bus? – kas pasakys. iš principo, galiausiai keičiasi viskas. Džiugina, jog, pvz, yra paskaičiuoja, kad amerikiečių sąmoningumas pasikeistų, užtenka kritinės 15 tūkstančių žmonių masės… Ir liūdna, jog, matomai, net ir tiek jų nėra.

Ir dar. Linkstama užsibūti kiekviename keitimosi proceso žingsnyje, lygtai tai jau ir būtų atėjusi ilgai lauktoji ateitis. Šymet, pvz, Dada judėjimo jubiliejų švenčiame pasaulyje. Jis kažkada atsirado, kaip alternatyva pedantiškumui, moksliškumui, logikai, vienareikšmiškumui, rimtumui, kairės smegenų pusės veiklai: Dada siūlė atsilaisvinti priverstinai užsiveržtus kaklaraiščius, įsileisti tyro oro į minties erdves, nepriimti visko taip rimtai, žaisti, pabūti kažkiek ir chaoso zonoje, kur gimsta naujos idėjos… nesistematizuoti visko taip privalomai ir mirtinai.

Žodžiu, Dada atsibudo iš žmogaus pasąmonės gelmių, kad sugriauti, išklibinti persenusią tvarką, pralaisvintį vietos, kad galėtų formuotis nauja, jauna, tai, kas būtų vėl produktyvu. O kas iš to gaunasi kol kas, net ir šimtmečiui praėjus? – kol kas panašu, kad jei senos tvarkos nereikia, tai nereikia jokios. Kad nei tvarka, nei tiesa, nei logika objektyviai neegzistuoja, yra nebūtinos, tik žaiskim be paliovos, nuo vaikystės iki senatvės ir nieko daugiau nereikia. Ir nedrįskit niekas apie jokį apsitvarkymą užsiminti, nes tai iš karto įvardijama kaip koncervatyvumas, reakcija, noras grįžti atgal.

Lyg ateities kūrimo galimybės iš viso neegzistuotų, kaip po tokios.

Pasaulio masteliais matuojant, tai tie šimtas metų, užtrukę, kas – viskas praėjo ir jie praeis. bet žmogaus gyvenimas ribotas: paauglystėje, pvz, įžeidė tave kažkas, ir emocijų įkarštyje nusprendei, kad pasaulis yra tau priešiška vieta, kad žmonės – pikti, nejautrūs, šalti… Ir kad neleisi, kad tau kažkas panašaus atsitiktų dar kartą. tada vietoj to, jog sekančią dieną susitaikytum, susidraugautum ir saulė šviestų vėl, lieki gyventi tą įžeisto vaiko emociją, iki kol tau sueina penkiasdešimt ar panašiai… O tada atrodo, jog keisti ką nors vis tiek per vėlu… Štai, jei amžinai gyventi, tada kitas reikalas būtų.

O kas tada būtų kitaip?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as