Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (I dalis)

Jeigu galėtume rinktis, kiekvienas iš mūsų asmeniškai, kiek ilgai gyventi, įskaitant ir amžinai, visi tikriausiai pirmiausia „amžinai“ ir rinktumeisi, o tik paskui gal kai kurie apie tai susimastytų… Ir toliau prasidėtų problemos, nes absoliuti dauguma šitaip rinktųsi, mirties baimės, o ne gyvenimo meilės vedami. juk ir bendrai paėmus, ilgai gyvena dažniausiai tie, kurie turi entuziazmo gyventi, smalsumo gyvenimui, džiaugsmo… Žmonės, kurie ir patys gyvenime jaučiasi gerai, ir aplinkiniai, ir pasaulis, viskas jiems daug maž tinka – biofilai, žodžiu.

O jeigu žmogus – nekrofilas, jei jį gyvenimas vargina, jo jėgos ir energija begyvenant senka, belieka automatizmas ir pareiga, o ir tuos pačius sunku išlaikyti, tai toks žmogus, net ir mirties bijodamas, sutiks geriau mirti, kai tik šitas nuovargis ir nuobodulys tiek prisikaups, jog net mirties baimę nustelbs. Nekrofilai yra žmonės, kurie arba nepatenkinti savimi, lygina save ir savą gyvenimą su idealiai neįtikėtinai aukštais standartais, ir pastoviai save tobulina, kad išpirkti sau dar kažkiek laiko gyventi – kitaip jie patys pribaigtų save savo rankomis. O ne todėl, kad jiems įdomu tobulėti, bet kad kitaip negali savęs ilgiau pakęsti, griaužia save, kritikuoja, priekaištauja, savęs gėdijasi. dažnam šitas procesas yra taip giliai įsiėdęs ir jaučiasi toks savas, jog skaito mano šitą yekstą ir nuoširdžiai mano, jog tai jo paties neliečia.

Kitas variantas, kai žmogus, praktiškai jau nubaigtas savyje, griaužia, kritikuoja, gėdina ir priekaištauja kitiems – kišasi į aplinkinių reikalus, geriau už juos žino, kaip gyventi… Kol jie visi išmiršta, su tokiu vampyru iš arti ir ilgą laiką bendraudami. ir pasaulis eina niekais, nes jį, kaip taisyklė, gelbėja tie patys vampyrai – vienam dar vienos ar kitos žmonių grupės gaila, jis juos vaduoja, už jų teises kovoja, kiti jau tik gyvūnus myli, dar kiti – žemės, oro, klimato ir pan. lygio. Arba jiems jau tik abstrakčios idėjos suprantamos – teisingumas, lygiateisiškumas… traukia iš pasaulio gyvybinę energiją, neturėdami ką pasiūlyti atgal – zombiai, bet kurio agregoro lengvai perimami, gal net ir jau be dvasios gimę – technikos ir mokslo amžiuje tai nieko nestebintų – ir nieko apie tai žinoti nenorintys – Žemei apie technikos amžių, mat, nieko nepranešta, ji ir toliau pergyvena metų laikus, augina, brandina, sėja, daigina ir sėklas išbarsto, kompiuterinės pagalbos tame nelaukdama…

Ir pagalvok, tokių parazitų griaužiamame pasaulyje, tokioje apsuptyje pasirinkai gyventi amžinai!

Tai arba tu kiekvieną problemą matai kaip galimybę, kiekvieną pasikeitimą kaip nuotykį, kiekvieną nelaimę kaip galvosūkį, kurio sprendimą tikrai žinai jau egzistuojant, net jei tu jo dar nematai, arba prasikeiksi, tą amžiną gyvenimą pasirinkęs. Ir labai greitai šauksiesi mirties, kad ji tave ateitų išvaduoti, o ji neateis.

Daugeliui mums, vaikais būnant, tėvai yra įdėję programą“negyvenk“… Geriausių norų kupini, beauklėdami, bet draudimais – netriukšmauk, nesijuok, nebėgiok, netrukdyk, neužsiimk saviveikla, nieko nenorėk, nieko neprašyk – ramiai sėdėk ir būk patenkintas. Tai taip ir sėdim, ir nekrutam visą likusį gyvenimą, nes tėveliai tokius mus bent kiek atrodė, kad myli.

vaikas, į kampą užspaustas, būna, pagalvoja „jei jau visai blogai bus, išeisiu į nebūtį – nusižudysiu, numirsiu… paskui tai gal ir iš viso pamiršta, užaugęs. bet sprendimas tai sąmonėje lieka, Iš dainos žodžių neišmesi. gali tiktai sąmoningai stengtis juos pakeisti kitais.

Jeigu visi mes bent jau tiek pasirinktume pasikeisti, kad to mirties, kaip atsarginio išėjimo varianto savyje atsisakytume. kad nuspręstume gyventi, kad ir kas bebūtų, skleistis, realizuotis, siekti to, ko norim, kas mūsų pagal prigimtį… Koks efektas ir sveikatai, ir ilgaamžiškumui, ir energijos resursams mumyse ir pasaulyje aplink mus rastųsi, jokių specialių gundymų amžinybe nereiktų, kai visi gyventų pilnai.

(bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as