Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis

Turbūt pats įdomiausias interviu su J. Golovinu įrašas yra tas, kur jis pasakoja apie jaunystėje, kažkur apie 1953 metus, lankęsis ir gyvenęs Vologdos srityje – nors, sako, visoje Rusijos šiaurėje buvo panašiai, kaip jis pasakojo – gyventa kaimo pakraštyje bobulių, visiškai ir absoliučiai neįsirašiusių į tarybinį laiką ar tarybinę sąntvarką… Staliną dar buvo girdėję, o apie Leniną ar kątik praėjusį karą – nieko. Nemokėjo rašyti ar skaityti, elektros joms trobelėje nereikėjo, ji tik trukdė… Už tai į mišką išėję, kalbėjosi su medžiais ir krūmais, nešė lauknešėlius akmenims, lankė apleistas bažnytėles ar apgriuvusius vandens malūnus ir ilgai klausinėdavo juos naujienų. Koks nors Jėzus Kristus joms buvo vienas iš daugelio dievybių, ir ne pats svarbiausias: kai popas bandė jas degimu pragare gąsdinti, tai jos sakydavę“palauk, aš nueisiu pas Makoš pasiskųsti, pamatysi, kuo tau baigsis…“

Dukra gaudavo „jėgą“ iš motinos, ir iš karto imdavo galėti ir žinoti viską, ką žinojo ir galėjo jinai (ir pramotė ar propramotė iki jos). O mokinasi, studijuoja, treniruojasi, matomai tie, kurie jėgos veikimo niekada ir neturės. Vyrai dar galėjo būti tose platumose žolininkais kokiais nors, ar žyniais, o moterys galėjo viską, gydė viską… Nors, būdavo nesusipratimų: ateina pas jas pagalbos prašyti, rėkia žmogus, kad girdi, mirštu, gelbėkit! O jos nesupranta problemos, sako: ko tu kape pagulėti nenori? Ten tylu, ramu, pagalvosi truputį… Kaip grybai po žeme turi grybieną, taip žmogus grįžta po žeme pabūti savo namuose – pagulėti „namienoje“, o paskui atsikelia, ir eina gyventi iš naujo, toliau. Kaip ir su Kristum buvo, į trečią dieną… – neprisitaikęs aiškiai prie mūsų laiko žmogus buvo. Nors, gal kaip tik šitai ir norėjo priminti „naujos epochos “ žmonėms.

Čia įterpsiu, kad seno tikėjimo žmonės, pvz, Pavolgyje, ir dabar, paklausti, kokį tikėjimą išpažįsta, atsako:Adomo (adamova vera), bet turbūt ne biblinį pirmą žmogų turi omeny, o kalvas – kupolus iš žemės. Dom rusiškai reiškia namą, bet dome yra ir kupolas… Žodis, matyt iš to laiko, kai gyventa apvaluose namuose ar į kalvas įskasus. Žemė, vadinasi yra namai… Tiesa, jau ir tada bobulės Golovinui sakė, kad „reikalai prastėja bežiūrint, iš kokių 50 kapinėse atgulusių, jau ir tada tik kokie 2-3 gyvieji buvo. O visi kiti – jau viskas“… Koks ten kaimynas pamirė -„išėjo po žeme pagalvoti“- Golovinas klausia, kiek jis ten galvos? – O jos  sako, po trijų dienų jį pašauksim ir galėsi pasiklausti pats… Praėjo trys dienos, o, sako „nebėra jo jau ten, išėjo…“

Kai pačios bobutės klausė, kur ji, po žeme pabuvus, eis, tai ji sakė „kur pasakys, ten eisiu“… Kas pasakys? – Neaišku. Žinios ne per klausimus- atsakymus perduodamos, jas arba žinai, arba ne… Štai tokie dalykai. Kaip ten pats Golovinas paskui jau yra sakęs, „jei esi tik užrašas kreida ant sienos, tai nutrynė tave ir viso gero…O jei esi kažkas, materializavęsis kaip užrašas ant sienos, tai nutrynė tave vienoj vietoj, o tu ėmei ir materializavaisi kitoj, ir toliau sau esi, ir niekam nei dėkui. Jei neesi „šito laiko žmogus“, tai šitas pragaras nėra nei tavo tikroji vieta, nei gimtoji terpė, nei  paskirtis – jei stovi šalimais šios epochos „gyvenimo srauto“ , turi būti arba labai galingas, arba būsi „lūzeris“, kokiu tave eilinis paprastas žmogus ir mato.

Kaip tapti stipriu ir galingu? – „tapti“ nėra žodis, reiškiantis mokinimąsi, treniravimąsi ar pan. Reikia tiesiog „grįžti į savo jėgą“, nes ji būna arba išdalinta praeityje (gyvenimuose), arba atiduota, atperkant neteisingą jos panaudojimą (pereituose gyvenimuose) ir tada, kiek jos tau dar likę, į tą realybės lygį ir gimei(nusiritai) ir kas kitiems – normalus gyvenimas, tau tolygu pragarui… Arba esi suklaidintas, ir jos pats atsisakęs, save susimažinęs, bandydamas „įsirašyti“, apsimesti normaliu. Visa tai vėl reikia susirinkti, susikomplektuoti, kas nereikalinga – atmesti, kas pradėta – užbaigti, ir tokiu būdu išsilaisvinti. Kuo labiau vėl sutampi su savo idealia projekcija amžinybėje, taip pasakykim, tuo labiau tau grįžta jėgos, galios, energija.

Kodėl serga tie, kurie gydo kitus? – nes taip lengviausia pagydyti – prisiimant sau jų ligą… Daugybė pradedančių entuziastų nesąmoningai taip sau ligas ir susirenka. Kodėl mokytojai, guru, gydytojai ir pan. sensta? – nes gyvenimas viešoje erdvėje turi kainą: mokinimas kitaip, nei savo gyvenimo pavyzdžiu, atidaro duris visiems tavo mokiniams traukti tavą energiją. Ir arba ji turi būti ne tavo, bet ateiti per tave iš kosmoso, pvz, arba ji baigsis, ir tau baigsis irgi blogai. Tas pats su gydymu: turi būti toks sveikas pats, kad visa tavo aplinkai automatiškai, tavęs veikiama, sveiktų… O jei toks sveikas pats neesi, tai ko tu kitus gydyti tada rauniesi?… Tokiu būdu liūdnai baigia ir daug populiarių aktorių, muzikantų, kitų žinomų žmonių – jų žiūrovai, gerbėjai, klausytojai, pasekėjai juos suvartoja energetiškai ir tiek.

Vienintelė paprasta išgelba yra judėti. Ir greitai – kad tavęs toj vietoj, kur kątik buvai, jau nebūtų… Jei kažką paskelbei, parodei kitiems, pats turi eiti tolyn, gilyn, augti ir stiprėti, galingėti greičiau, nei publika tave per tavo paskelbtus dalykus naudoja… Tas pats paaiškinimas galioja ir vis greitėjančiam mūsų gyvenimui – nuo susirinkto šlamšto naštos galima dar tik bandyti pabėgti, gyventi vis greičiau ir greičiau – atbėgti į mirtį pirmiau, nei tavo „kupra“ tave pavys. Tik ar yra čia kuo džiaugtis…  O su sava problematika tvarkantis, galima imti gyventi lėčiau, paskui dar apsitvarkei – dar lėčiau. Ir gyvenimo tik tie pasikeitimai galioja, kurie ateina lėtai ir beveik nepastebėti – rodosi, niekas nepasikeitė, o jei pagalvoji apie seniau buvusį laiką, tai jautiesi tvirtesnis, ramesnis, labiau susicentravęs žmogus, nei buvai tada.

Ir kažkaip daugiau supranti, aiškiau viską matai – permatai, ir priežastis, ir pasekmes ateičiai… Atrodo, kad gyveni šia diena, bet, kai išsigandęs, kad esi neurotikas be ateities, imi galvoti, tai žinai, kad kryptis, tikslai yra, kad žinai, ko nori, kad ir kaip tie norai neįtikėtinai skambėtų kitiems, jei jie juos žinotų. Taisyklė yra, jog visokios alchemijos, magijos, ezoterikos, šamanizmai ir dar kas nors panašaus randa tave, o ne tu jų aktyviai ieškai, lysdamas, kur tau nepriklauso.

Taip elgiasi smalsūs protai, mėgstantys tyrinėti, išsiaiškinti, sistematizuoti į susivedančias sistemas, viską paaiškinti, todėl vietoj intuicijos ar viduje atsirandančio supratimo, jų rezultatas būna daug teorizavimo, aiškinimo, kalbėjimo, o esmė lieka nepagauta. Klausimas lieka „tikėti ar netikėti“, kai tikėjimui vietos tokiuose dalykuose nėra, ten yra tiktai žinojimas…. Taip pat tokio tipo žmonėms galioja mados, mokslinių atradimų naujausi rezultatai – Jungas ar Eriksonas jiems jau pasenę, dabar jie jau kokią nors metapsichologiją studijuoja („Beyond Psychology“) ir kvantinę psichologiją, evoliucinę psichologiją. Reikia būti tikru knygium, kad viską spėti ištudijuoti, tik dar vis tiek, žinosi tik, kad nieko nežinai

Kai visa šita „nauja “ yra tiktai pamiršta sena, ir kažkada, tik žymiai paprastesne kalba, žmonės tai žinojo, naudojosi, tai buvo jų gyvenimas ir kitaip jie nežinojo… Ir juos dabar laiko kvailiais, išradinėja viską iš naujo, ir vis išrasti iki galo negali. O patikėti sekasi dar sunkiau.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as