Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis

Neseniai girdėjau labai keistą klausimą: koks Jėzaus Kristaus herbas? – Nes visi esame iš kažkur, visi turime vieną ar kitą simbolį, žinom jį ar ne, kitaip nebūna. Jėzus ir pagal motiną, ir pagal tėvą – jos sužadėtinį Juozapą- yra iš Dovydo giminės, vad. jo simbolis – arfa. Dangiškų amžinybės sferų skambesys! (Dovydo žvaigždė yra Saliamono ženklas, nepainiokit)… Arfa dabar yra tapusi tiek nebe svarbi mūsų civilizacijoje (kaip ir objektyvūs gamtos dėsniai), kad net nesinori jos reikšmingumu tikėti, kad ir senovėje buvusiu. Ale kaip visada, ima „atsitiktinai“ pasitaikyti kitų šaltinių, patvirtininčių, jei ką patvirtinti reikia. Pasitaikė paskaityti G. Tymnetagino knygą „Sarni Nai saugotojai“(tai jau antroji jo knyga, gaila, pirmos neturiu). Autorius jau daugybę metų blaškosi po šiaurės Uralą, Sibirą ir Altajų, tyrinėdamas ir rinkdamas šamaniškas tradicijas. Kadangi pats pusiau iš sentikių, pusiau iš vietinių, tai sužino dalykus, kurie svetimiems nepasakojami, pamato, kas kitiems nerodoma. Knygoje aprašyta, be kita ko, kaip su didžiausiais atsargumais ir ilgiausiom ceremonijom, ilgą laiką jį vedė miškais ir mėtydami pėdas, į kaimelį, kurio gyventojai rūpinasi didelės moters statula, esančia kalvos požemyje iš senų laikų. (iš čia legendos apie „aukso bobą“?).

Kai, po ilgiausių procedūrų ir jį atvedė prie jos, ji pasirodė panaši į milžinę motiną, prie kurios kojų glaudėsi maži žmonės, o suaukoti dovanų, gulėjo įvairūs muzikos instrumentai. Ir jų centre – arfa. Mat muzika – virpesiais – valdomos ir moduliuojamos energijos – buvo senesnės civilizacijos pagrindas. Jų pagalba buvo daroma viskas – statoma, gydoma, keliami svoriai, skulptūrinamos formos, pjaunama ir lydoma, puolama ir ginamasi… Buvo kuriamas stovis, greitis, forma ir ypatingos erdvės.

Kad tai yra pamiršta, dar ne didžiausia bėda. Žymiai blogiau, jog mūsų energetika tiek apkrauta neigiamais faktoriais, yra tokių žemų vibracijų, jog net artintis mums prie tos senos civilizacijos palikimo yra mirtinai pavojinga – aukštos energijos mus akimirksniu suplėšytų gabalais – automatiškai iš karto ėmę keisti pagal save mūsų energetiką. Kai seniau bendruomenei dar buvo lengviau aukštą energetiką išlaikyti, individualią paklaidą ištaisyti, jei koks nors „virusas“ rasdavosi… O dabar kiekvienas turim ginti, stebėti ir koreguoti pats save. Reikia ne tik pasąmonę sijoti, bet ir turėti stiprų energetinį apvalkalą – kitaip pasveikusį, tave pasaulis tuoj pat suvartos: mirę ar leisgyviai mirti bijo, jie visom teisybėm ir neteisybėm kabinasi į gyvybę, kokia tik šalimais pasitaiko… Žodžiu, vampyrų neatsiginsi.

O jei stiprios apsaugos nėra, bet ir viduje esi skylėtas, tai aplinka, sujungtų indų principu, tuoj sumeta į tave visokias savo atliekas, kaip į šiūkšlių dėžę. Ir dar pagiria tave, koks esi geras, pasiaukodamas nueiti į dugną kitų labui. A. Mišinas apibendrina taip, jog „žmogui reikia ne vaistų ar operacijų, jam reikia virpesių, sukuriančių teisingas – koreguojančias- erdves mūsų kųne, ir tada kūnas toliau tvarkosi pats. Homeopatija (kuri yra vaistas ne iš kažkokios medžiagos, bet tik jos energetinis nukopijavimas vandeny) užpildo žmogaus energijoje esančias skyles, o statinės (ir toroidinės) elektros bangos (kurias daug kas įtaria, jog seniau generavo, pvz. bažnyčių pastatai) išnaikina, jei tavyje auga kažkas, kam augti nepriklauso. Ir apvelka tave elektriniu apvalkalu – kuo didesnis (statinės ) elektros rezervas žmoguje, tuo daugiau jame sveikatos… Ne dievas yra elektra, bet elektra, kuriant dabartines religines konfesijas, buvo pavadinta dievu, suvesta į dievą – todėl jis atvaizdo neturi ir vaizduoti jo nereikia. Geometriniai raštai, reikalą išmanant, yra žymiai efektyvesni už kokius ten paveikslėlius ant sienų ar skulptūras.

Irgi įdomu, jog M. Eriksonas buvo realistas, jis neturėjo tikslo padaryti pacientą idealiu. Jis tik stengėsi, kad pas jį atėjęs žmogus taptų adekvatus dabartinei savo situacijai, ir kad turėtų galimybę – perspektyvą – sėkmingai funkcionuoti ateityje. „Adekvatus reagavimas į gėrį ir blogį ir yra gyvenimo džiaugsmas“. Praeitis, ištakos, kaip pacientas tapo, kokiu tapo, jo nedomino…. Toliau jis pabrėžė, jog viskas susiję: žmogus negali būti nelankstus kokioje nors vienoje srityje. Nelankstus yra nelankstus. Tą patį teigė ir L. Ron Hubbart:“viskas tarpusavyje susiję. Jei bijai šunų, tai bijai ir gyvenimo, ir meilės ar sąntykių su žmonėmis, bijai sėkmės ar materialinių gėrybių turėjimo… Bijai prisiimti atsakomybę ir iš viso, būti.“ – Tiesą sakant, kodėl vis sakoma, jog žmogus darbą su savim turi daryti pats? – Už tai, kad turi. Niekas kitas to už jį nepadarys…  Yra daugybė mokytojų, kurie mano, jog paskelbs tiesą pasauliui, pasaulis tai iš karto atpažins ir pripažins, ir viskas tuoj pat pasikeis į gera ir ant visai. Deja…

M. Eriksonas :“pacientas ateina su savo pasaulio supratimu, savo požiūriu, netgi savomis žodžių reikšmėmis. Jei su juo nekalbėti jo kalba, jis paprasčiausiai nereaguos. Pacientą pagydo ne daktaras, taip pat sveikimo procesas nevyksta erdvėje tarp daktaro ir paciento, ką labai mėgsta teigti psichoterapeutai. Sveikimas vyksta paciente. Daktaras turi ne skelbti ir aiškinti, bet manipuliuoti pacientu taip, kad jis susiprastų pats, kad pergyventų kelią iš senos būsenos į naują samoningai…“ Tokių terapeutų, kurie yra ne savo „ego trip“ būsenoje, bet suinteresuoti stebėti pacientą, kuo ir, ar iš viso, kuo nors gali jam padėti, yra labai mažai. Ir, nors Maria Luiza von Franzen teigė, jog „dievas mumyse yra procese, jog jis vystosi“- (ir tai turėtų būti visa mūsų viltis?!) – bet žmonių, kurie nesustabarėję, kuriuos jų nesąmoningos reakcijos nelaiko sugniaužę geležiniuose gniaužtuose, ir kurie sugeba galvoti, dirbti, stebėti save ir keistis, irgi yra nedaug…

Tai yra, tokių, kurie ne tik deklaruoja, kad nori ir sugeba, bet ir iš tikro sugeba, dirba, keičiasi. Galima siūlyti kokio tik nori tobulumo programas – tik nuo paties žmogaus priklausys, kiek jis iš tos programos sau pasiims, išbandys ir, to pasekoje, pajus rezultatą. Daug dvejojančių, abejojančių, situaciją bandančių įvertinti pagal savo turimą ribotą supratimą, ir pasiūlymą atmetančių… O pasaulis tuo tarpu ritasi į bedugnę dieną naktį nesustodamas, ir proceso pagreitis tik didėja.

M.Eriksonas, žinomas kaip hipnozės įtvirtintojas psichoterapijoje, pats buvęs geru hipnotizuotoju iš prigimties, ir , jo praktikuojama, šitokia terapija labai išpopuliarėjo. O mes iki šiol nelabai net žinome, kas ta hipnozė yra… Nebūna taip, kad čia esi visiškai nehipnotizuotas, o čia, žiūrėk, tave jau užhipnotizavo ir tu – giliame transe įkritęs. Ne, griežtų ribų nėra, yra daug palaipsninių, tarpinių būsenų, švelniai pereinančių iš vienos į kitą… Dažnai jų visai nepastebime – skaitome, įsigilinę, svajojame, žiūrime tv ar kompiuterio ekraną, ir jau esame lengvame transe, priklausomai nuo aplinkybių ir konkretaus žmogaus. Bet, transe esant, informacija eina tiesiai į pasąmonę – taip mus programuoja tv reklamos, įtakoja tai, ką skaitome, ko klausomės, apie ką pasvajojam… Viskas gerai ir gražu, lengvo transo būsenoje žmogui lengviau gyventi su savo neurozėmis, pasaulis aplink rodosi paprastesnis… Galima netgi teigti, jog dabar žmonės Vakaruose praktiškai gyvena transe pastoviai, nuo ekrano prie ekrano, muzika užlietom ausim – vaikšto atvirom akim, bet jų sąmonė miega, o pasamonė juos valdo net be pauzių, ištisai.

(bus daugiau)

.(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as