Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… I dalis

Gyvenime reikia būti ne pasekme, bet priežastimi, paklusnumas yra tiesiog apatija (ir sekantis žingsnis – mirtis) ir t.t.-  Ką su tokiais teiginiais daryti praktikoje? Kaip? – viskas susiveda į suvokimą ir energijos turėjimą.

Dabar matosi siūlomų kompleksinių programų – tiek kūnui, tiek psichikai, tiek dvasiai reabilituoti – ir jas dažniausiai siūlo žmonės, iš kurių to mažiausiai tikėtumeisi, iš kurių įprasta visai kitas temas girdėti. Matomai, auga supratimas, kad „dabar arba niekada“, nors, taip ir Jėzus Kristus bandė motyvuoti publiką…  Dažniausiai kiekvienas iš retų mąstančių žmonių tokiu netapo savaime, bet ieškojo, rinko save dalimis, taisėsi sveikatą ar pasaulėžiūrą galvoje – gaila, bet retai tas kelias tinkamas ir dar kam nors kitam. O dar mažiau motyvuotų juo eiti, suvokiančių to gyvybinį reikalingumą… Kai tuo tarpu gyvenimas paėjęs taip, jog kas nesireabilituos, tas prapuls, nereikės nei karo, maro ar gamtinių katastrofų. Nes viena iš seniausių kultūrinių aksiomų teigia: kuo aukštesnis techninis ir technologinis civilizacijos lygis, tuo proporcingai  kvailesni tampa žmonės. O technikos kūrėjai Liuciferio garbintojai nemiega nei dieną, nei naktį, viskas eina greityn ir baisyn (kas dar sveiko proto turi, tas mato). Ir didžiumos žmonių jau neišgelbės niekas. Ir mūsų irgi ne, jei patys savęs negelbėsim.

Kalba neina apie tai, kad padėti gyvenimą į šalį ir imtis daryti kokius tai ekstremalius veiksmus, kalbama apie tai, kad gyventi, bet atsibudus, su dėmesiu viskam, ką darai, ką sakai – kad viskas būtų su intencija, kaip kad nuo tavęs priklausytų, kaip pasaulis suksis… Pereito amžiaus viduryje pasaulyje išgarsėjo toks L. Ron Hubbard, turėjęs rašytojo ir mago ambicijų, trynėsi aplink įvaires ezoterines (ir satanistines) organizacijas, susipyko paskui su pora svarbiausių tų sluoksnių personų ir nuėjo savo keliu. Pradžioje jis savo psichoanalitinę teoriją vadino Dianetika –  yra pasakojimų, kad Dianą garbino kokiais tai ritulais geriausioje alchemistų tradicijoje, ir transliavo per save žmonijai labai teikalingus patarimus – kaip pakilti i aukstesnį lygį, būti gyvesniais, gyvybingesniais, kurti savo gyvenimą sąmoningai… Intensyviau gyventi ir norėti gyventi, nes žmonija eina mirties linkui ir net neįsivaizduoja, kaip sparčiai.

L. Ron Hubbard sudarė tokią žmogaus būsenų hierarchijos lentelę su balų sistema, kur 0,3 yra apatija (o nulis yra mirtis) ir iki 1,5 balų žmogus yra „žiauriai sužalotas“. 1,5-2,8 balų intervale patenkantys yra neurotikai ir tik nuo 2,8 balų link 10 balų lygis jau yra priimtinas…

Lentelę sudarydamas, prieš gerus 50 metų, autorius manė, jog 2,8 balų yra maždaug vidurkis, būdingas daugumai, ir tik su metais ėmė ryškėti realybė ( vis blogėjanti, irgi) – autorius buvo per didelis optimistas, vidurkis pasirodė esantis žymiai žemiau!… Kaip svarbiausias to priežastis, jis nurodė švietimo sistemą ir aplinką, kurioje gyvename. Kuo ilgiau žmogus mokinamas ir jam dėstoma, tuo labiau jis smenga į apatiją, tampa visų tų dėstymų ir mokinimų produktu – pasekme – ir nebe turi nei vienos savo minties, toliau gyvena automatiškai, pagal tai, ko iš jo tikisi aplinka… Už tai universitetai, kaip taisyklė, neparuošia nei savarankiškai mąstančių, nei tikrai kūrybingų žmonių – tokių, kurie gyvenime būtų priežastis. Žinoma, yra ir labai daug maištaujančių numirėlių visuomenėje – profesionalūs kovotojai pagal užsakymą, globalistai progresyvistai, žalia kairė… Šiais laikais jau ir gimstama be gyvybinės energijos, o ką kalbėti toliau – vidutinis žmogus yra labai ir labai sergantis, tą daug kas kartoja ir nuo to niekas į gerą nesikeičia. .. Kokiame konkrečiai stovyje esama, galima suprasti, pvz, nuo savo sąntykio su laiku. Labiausiai sužaloti daugiausia galvoja, prisimena ir vis iš naujo pergyvena praeitį. Neurotikas yra susikoncentravęs šiandienoje – gyvena diena po dienos, šiaip taip tvarkydamasis su gyvenimo pateikiamomis staigmenomis ir posūkiais (toksai principas yra, pvz, anoniminių alkoholikų draugijos veikimo pagrindas – pergyvenai diena, ir džiaukis)… Praktiškai visi ir visada per daug dėmesio kreipiame į praeitį. 1,5 balai – kai sakoma „nesitikėk iš ateities per daug“, o, pvz, 0,5 balai neturi ne tik ateities, bet ir šiandienos…

Pasitikėjimas savimi yra pats svarbiausias dalykas. Visų gyvenimo situacijų pergyventi, kad „turėtum patirties“, „išmoktum“ negali – patirtis irgi yra labai pervertinama, nes ji jau daugiau tik kaip ramentas nedrįstančiam gyventi. O jeigu žinai, kad tu mokiniesi greitai, esi nuovokus, intuicija tau padeda rasti kelius, variantus, geriausią būdą, tai tu neturi problemų. Gyvybingiausi iš mūsų mokinasi procese, atrasdami ir išrasdami pakeliui. O ką jie moka ar gali, tas jau juos nelabai ir jaudina – tą patį vis kartoti ir kartoti geriausiai gali mašinos, o ne žmonės, tam gyvybės nereikia…. Didžiausiu mūsų neįgalumu L. Ron Hubbart įvardija išmoktą, nešiojamą kaip kaukę, neįgalumą, naudojamą privilioti aplinkiniams, kad jie su mumis bendrautų: viską, kas tavyje negerai, pasidarei sau pats, kad atrodytum „žmogiškas“, neišsiskirtum iš kitų“…

Arba vėl, mes su savimi elgiamės, kaip su mumis praeityje elgėsi kiti – internalizuotas prižiūrėtojas, sargas, baudėjas, niekintojas, išsityčiotojas… Jei šito laiku nesuprasti ir tokio elgesio su savimi neatmesti, tai atiduosi galus, gyvenimo net ir padoriai negyvenęs.

Jauni žmonės turi daug energijos (ir mažai supratimo), jie sutinka pasaulio blogį išskėstom rankom, nori jį taisyti, gelbėti, palengvinti kitų dalią. Bet greitai našta jiems tampa per sunki, ir jie (nesąmoningai) bando ja nusikratyti, kad po ja galutinai nepalūžti – ima kaltinti pasaulį ir aplinkinius, kitus, kad su jais „taip neteisingai elgiamasi“, kad „neranda su kuo tos naštos pasidalinti“ – tampa apkartę, pikti, suserga… Kas negali atkeršyti kitiems, tai pribaigia bent jau pats save. O situacija yra tokia, jog žemiau 2,0 balų esantis žmogus jau tik ieško, kaip numirti – stengiasi sukelti aplinkinių pasigailėjimą, užuojautą. Ir taip sunaikina ir juos – užjausti tokius žmones yra mirtinai pavojinga. Pabandyk padėti kam nors, esančiam žemiau 2,0 balų – atsakas bus nedėkingumas, pyktis, neapykanta.

O žmonėms, esantiems aukščiau kaip 2,0 balai, jokios pagalbos nereikia, jie savarankiški.

Šitam  L. Ron Hubbart tai pasibaigė blogai – pradžioje jį ir jo mokymus uždraudė kaip „pavojingą sektą“, žmoną uždarė į kalėjimą, sūnus žuvo neaiškiom aplinkybėm, jis pats turėjo sprukti į neutralius vandenis, kur dešimtmečius gyveno jachtoje. O vėliau viską perėmė „advokatas lenkiška pavarde“ (Mickevičius), turintis visus įgaliojimus, paties Hubbart iki jo mirties niekas daugiau nematė, o jo psichoanalitinis palikimas tapo Scientology church, kokią ją dabar žinome, visos psichotechnikos tapo įslaptintomis ir už jas reikia mokėti didelius pinigus. Tiek to.

Jau kiek daug žmonių ir kaip ilgai šneka tą patį: visus blogus pergyvenimus ir nutikimus reikia pergyventi iš naujo ir tuo juos užbaigti – pozityviai! (Taip pat ir sapnus) -„perrašyti“, „pakeisti“, „pataisyti“… Bet, kaip aš matau, tai tam net specialiai stengtis nereikia: visa, kas gyvenime prasidėję, viskas ieško ir būdų užsibaigti. Tereikia gyvenimą stebėti, jį gyvenant, nemiegoti, atpažinti, kas vyksta… Nes situacijos grįžta ir grįžta. Naudinga yra daryti gyvenimo reviu. Nes kiekvienas įvykis jame yra pradžia arba pabaiga – randi pradžią ir eik mintyse per savo gyventą gyvenimą toliau, kol rasi pabaigą. Jei nerasi – žinosi, kad šitai stengsis užsibaigti ir galėsi netgi tai padaryti sąmoningai.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as