Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis

Mes XXIa. pradžioje, žinoma, turime jau kitus pavyzdžius, kas atsitiko su šalimis, valdomomis mažų, šlubų, šveplų ar rauplėtų diktatorių. Iš anų laikų mums dar gal tik koks Napoleonas aktualus likęs, bet 1920 m. pvz, buvo išleista monografija apie ką tik nuo sosto nušalintą Vokietijos Keizerį Wilhelmą II, kuris, pasirodo, blogai valdė vieną ranką, ir tada jau buvo galima garsiai diskutuoti, kokia jo luošumo įtaka buvo jo valdytos šalies likimui… Paradoksas, bet fašistine tapusią Vokietiją, diskusija ar ne diskusija, valdyti užsiėmė vėl, invalidų klika: emocinis luošys Hitleris, svajojantis ekstazėje susilieti su minia ir pasijusti absoliučiu ir visagaliu; į klumpę panašia kojos pėda, invalidas Giobelsas, mieliausiai vaikštinėjantis rūmų parketais; narkomanas Geringas, kuris, su tokiais pat kaip ir jis draugeliais nepraleido progos „papuotauti maro metu“… Kaip šitų vadovų „sveikata“ nekrito į akis šalies gyventojams, liaudžiai, tautai? – Gana paprastu triuku fašistinė vadovybė nukreipė visuotinį dėmesį nuo savo nepilnavertiškumų, paskelbus vienu iš ideologinių punktų temą apie „gyvybę, nevertą kad gyventi“ – žodžiu, eksternalizavo savo pačią slapčiausią vidinę varomają jėgą kaip kažką išorinio, svetimo – paribinį reiškinį, ėmėsi jo „nešiotojus“ aktyviai įvardinti ir naikinti. Ir visuomenė su jais kartu, kur jai buvo nurodoma, ėjo ir ieškojo. Ir niekas nebe atsisuko gerai įsižiūrėti į nurodytojus. Nes ideologijos nurodytų „išsigimimų“ netrūko… Tarp kitko, taisyklė turėtų būti tokia: jei kas nors valdžioj ar į ją veržiasi, reikia stebėti, kas su juo negerai, fiziškai ar psichiškai – ką jis stengiasi kompensuoti, valdžios siekdamas?

O po karo, kadangi fašistai elgėsi taip negerai, tai politika nusviro į visiškai priešingą, ir puoselėtinas pasidarė bet koks gyvenimas, įskaitant žudikus, psichopatus, pamišėlius, nesvarbu, kiek jie visuomenei kainuoja, ir kad jie, viskuo aprūpinti gyvens šimtą metų, kai tuo tarpu doriems ir įstatymų besilaikantiems piliečiams visko truks ir jie vargą vargs. Čia tokie paradoksai, kai žmonės pasaulį teisingu stengiasi padaryti. Rezultate, kas tik netingi, rekia, kad „taip neteisinga“ ir įstatymų leidėjai tuoj puola rašyti naujus nurodymus, keisti įsakymus ar tobulinti ideologijas su propagandom. Nes, jei žmogus yra kūrėjas, tai jis turi pasaulį pataisyt. Negali gi pasaulis būti sukurtas neteisingu!… Kai labai gaila, bet pasaulis yra neteisingu, dalink jo gėrybes kaip nori, kažkam visada kažko truks. Bet, jei valstybės valdžios nepalaikys teisingumo įmanomumo iliuzijos, ir leis žmonėms suprasti, kad jų balsas į dangų neina, niekada nėjo ir neis, tai bus revoliucija ir liaudis juos suplėšys gabalais plikom rankom.

Todėl nepaliaujamai šnekama ne tik apie demokratijos tobulinimą, bet ir žmonės turi save taisyti, treniruoti, gerinti, tobulinti – maždaug, jei tau pasaulis rodosi negeras, tai gal tu pats kažkoks nekokybiškas? Apsičiupinėk, nes kaltė tikriausiai yra tavyje .Todėl ir olimpinis judėjimas XXa. išaugo į sekuliarią religiją – sportas, fizkultūra labai tinka masėms, neturinčioms jau nieko bendra su dvasingumu ar siela, ir ta prasme yra suluošintos ant visai… Nes, jei kažkada visas gyvenimas vyko sakralioje erdvėje, kiekvienas veiksmas ar žodis buvo sakralus, nebuvo užsiėmimo, ornamento, pasakojimo ar dainos, kuri neatliktų sakralios funkcijos, tai religija, su savo įsigalėjimu, atnešė skilimą, sakraliomis liko tik šventinės dienos, maldos bažnyčioje ir šventikai su bažnyčių inventorium ir sakramentais… O paskui ir tą sakralumą pamaikino.

Žmonėse išliko siekis siekti, bet nebe liko ko. Taigi, jiem  tuoj kompensacijai buvo pasiūlyta fizinis tobulumas, dietos, mados, terapijos, meditacijos, ascencijos… Mokslo ir technikos naujienos, valdžios, garbės, turtų ir galios siekimai… Malonumų vaikymasis. Žodžiu, „kur žmonės nepasirodo, jų invalidumas žygiuoja priekyje“. Tada, jei „invalidais esam visi, kiekvienas kažkokiu savo specifiniu būdu, tai gyvenimas tampa pratimų, treniruočių visuma. Žmogus tampa akrobatu, besistengiančiu pergyventi gyvenimą, kaip pereiti lyną“ (Nyčė). O Kafka, pvz, lyną jau netgi ne kažkur aukštai matė ir ant jo balansuoti jau nesiruošė. Pagal jį lynas jau virto virve, ištempta kažkur pažeme, ir už kurios galima lengvai užkliūti ir prisimušti, jei nepastebėsi laiku… Ir žmogus tada jau ne žmogus, bet tik ištreniruotas gyvūnas, pagal komandą demonstruojantis vienus ar kitus triukus. Ir gaunantis už tai saldainį – algą, pvz.

Žodžiu, civilizacija, valstybė, miesto gyvenimas daro žmones vis labiau invalidais, o nežmonėmis vadina tuos, kurie į civilizacijos girnas dar neįtraukti, pasislėpę laikosi kažkur pakraščiuose, turi dar geresnę sveikatą, žino (dar) savą valią, turi supratimą… Kurie dar sugeba pasipriešinti. Jei Nyčė dar advokatavo gyventi drąsiai, nevengti pavojų, tai Kafka jau buvo gimnastikos, vegetarizmo ir higienos, tokių madingų jo gyventu laiku, propaguotojas. Jei Nyčė drąsino „eiti per lyną“, tai Kafka teigė, jog „vis tik, rasti gyvenimo kelią yra labai sunku“, labai lengva suklysti, suklupti, žolėje ištempto šniūro nepastebėjus. Kuo toliau į XXa. galą, tuo žmogus jau ieško tik paprastų ir dar paprastesnių dalykų, jo siekiai smulkėja, poreikiai primityvėja, baimės auga ir tampa visuotinėmis, viską užkloja depresijos.

Atrodo, gyvename neblogai, ir viskas gerėja, o kas svarbu? – pavalgyti, apsirengti, stogas virš galvos, seksas, visokie materialiniai turtai… Net jei dvasia ir nebūtų buvus paskelbta neegzistuojančia, žmogus iki jos ieškojimo vis tiek neprieitų, pilna burna pastoviai kramtydamas ir trečią mašiną ar ketvirtą namą, kaip labai būtinus, pirkdamas, ir vis Maslovo piramide aukštyn kaip nepakildamas,  taip nepakildamas…. Bet tvirtai įsitikinęs, jog seniau, kai skurdas ir vargas buvo, tai tada žmonėms dvasingumas dar mažiau rūpėjo, jei tai iš viso, dar įmanoma, kad mažiau, nei dabar, rūpėtų. Kai seniau, galvok kaip nori, bet nenuneigsi, kad ta poreikių piramidė stovėjo ant galvos – ant smaigalio- pagal vaizduojamų vertybių svarbos išsidėstymą. Būtent dvasia buvo pirminė ir viso ko pagrindas. Ir tai yra teisinga… Kaip ir Kabalos „gyvenimo medžio“ augimas iš debesų žemyn, link mūsų gyvenamos ašarų pakalnės. Nes, netgi ir gamtoje augantys, mums įprasti medžiai, jie neauga šakomis link dangaus, jie auga gilyn į žemę šaknimis – reiktų apie tai pamastyti laisvalaikiu.

O žodis „askezė“,  kaip dar Nyčė pabrėžė, graikų kalboje reiškia paprasčiausią treniravimąsi. Askezė – treniravimasis gyvenimu, jį gyvenant, ir, įvairūs jo stiliai ir yra skirtingos kultūros. Ir toliau jis šitąs gyvenimo praktikas dalina į sveikas ir nesveikas, t.y. sergančias. Sveikieji siekia augti, gyvenimą gyvendami ir jo patirties dėka. O sergantys, kadangi yra ne sveiki, tai pastoviai kuria sąmokslus, kaip atsikeršyti , kurdami blogas asketizmus/praktikas, ne sveikatą, bet sirgimą skatinančius… Nyčė vaizduoja juos, „sergančius“, žengiančius gretom, iš amžių glūdumos, pirmyn ir mosuojančius – grasinančius – savo ramentais…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as