Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis

Kodėl dvi tradicijos, iš viduramžių einanti ir renesansinė, taip skirtingai vaizduoja žmogų, yra klausimas, kurio atsakymas labai logiškas – ne tam pradedi kažką naujo, kad toliau sektum senu… Čia gal reiktų klausti, kaip mes priimam žmonijos (kultūros) istoriją kaip vientisą ir, netgi, viena iš kita sekančių etapų sudaryta? Kai ta istorija yra vieni lūžiai ir pradėjimai iš naujo, vis visai kažko kito?

Ir kaip mes tikim, kad tie naujieji, jie žino geriau ir sako tiesą, o senieji tai nieko neišmanė, nesuprato ir į juos nereikia kreipti dėmesio? – Mūsų smegenys visiškai užpudrinti, jei dar jie yra… Tikslas pasiektas. Apie ložę Bnai Brit, jau daugiau, nei 150 metų verčiančią visą pasaulį plėsti tolerantiškumo ribas, minėjau pereito mėnesio įraše. Bet čia jau arti paviršiaus esantis, netgi nepaslėptas sluoksnis, prilygintinas tam, kai  XVIa. jau radosi visas visuomenės sluoksnis su nauju požiūriu į pasaulį ir buržuaziniu verslumu… O viso to pradžia buvo vienetinė ir giliai, Renesansą kaip reiškinį kūrė keletas „renesansinių žmonių“ ir mes žinome tik kultūros istorijos akcentuojamus jų veiklos nuopelnus. O kad tai buvo projektas, turintis kryptingą užmanymą, šitai niekieno neakcentuojama – mes kažkaip manome, jog kultūra, kaip ir gamta (natūra) vystosi pati savaime, gaivališkai –  jei jau dievas nesukūrė gamtos, tai ir kultūra rutuliojasi pati iš savęs…

Vienu žodžiu, kai XXa. pabaigoje į paviršų iškilo Siono Priorato organizacijos pavadinimas, buvo tiek pat jos egzistavimu netikinčių, kaip ir tikinčių. Pvz, vadovavusiais Prioratui – jo niutonais – yra buvę, teigiama, tokios figūros, kaip Botičelis, Da Vinčis, V.Hugo, Ž. Kokto – figūros, kurias žinome kaip menininkus, bet įsigilinus pasirodo, jog tie universalai , savo gyvenimo bėgyje kardinaliai pakeitė visuomenės ir laikmečio veidą, paliko pasaulį po savęs jau kitokį, nei tas, į kurį buvo gimę… Jei žiūrint iš fonetinės kabalos taško, tai ir pats slaptos organizacijos pavadinimas primins ir nusidėjėlius (sinners) griešnykus, kaip ir graikai, kuriuos jie propagavo, ir parijus… Ir auksas irgi tenkažkur bus.

Tiesa, Botičelis, pvz, gyvenimo gale gailėjosi, atgailavo ir atvirai demonstravo save dievobaimingu ir tikinčiu, bet žalos taip paprastai nenubrauksi – mes nebe mokame perskaityti revoliuciniai magiškos ir kontraversiškos simbolikos nei jo „Veneros gimime“, nei „Pavasaryje “ ar kitur jo kūriniuose. Bet tie paveikslai vis tiek yra ir veikia, kaip sumanyti. Menas visais laikais, neskaitant jo socialinės ar kultūrinės įtakos, dar buvo ir yra gryna magija.

XXa. antrą pusę žiūrint, tai jau ir kasti giliai nereikia, iš karto matosi, kas propagavo narkotikus masėms – E. Preslis, Bitlai, Dž. Morisonas… Kas kėlė spalvotų mažumų vertę, propagavo feminizmą, ką reiškė gėjų išpopuliarinimui ir akceptacijai F.Merkuris, E. Džonas, transdženderizmui – D. Bouvis… Ką yra pastatytos nuveikti Madona ar Lady Gaga… Ir iš viso, savo dainų gi nebe dainuojam seniai, vis afrikietiški ritmai populiarią XXa. muziką užvaldę, jau vien to užtenka, kad košė rastųsi galvose ir priimtume pasaulį, net nepastebėdami, jog viskas jame apversta aukštyn kojom prasminiame lygyje. – nagrinėdamas Nyčę, P.Sloterdijk abstulbina savo skaitytojus jo teiginiu, jog „ilgainiui išgyvens tiktai luoši“, nors, turi omenyje kaip tik tokius „luošus pasaulio suvokime“.Kas kažkada buvo parijai, dabar yra garbinami ir kopijuojami. Ir tai netgi yra progreso pasiekimas!

Įdomu, jog šis žodis – „luošas“- ėmė mums rėžti ausį visai neseniai kultūriniame istoriniame laike. Nes dievo sukurtame pasaulyje visi mes buvom „dievo žmonės“, o luoši, kaip tik dėl savo negalios, buvo dar arčiau kūrėjo, nei įgalieji, veikiantys gyvenime ir dar visokias kitas veiklas, kai luošieji pagrinde meldėsi… Čia tik žmogaus – kūrėjo pasaulyje, nuo Renesanso, tiems kurie negalios apriboti savo veikloje, jiems liko arba stengtis dvigunai, kad funkcionavimu išmokti prilygti sveikiems, arba jie tapo brokuoti, veltėdžiai ir gėdijosi, lyg invalidumas būtų jų kaltė – būtent tai yra logiška pasaulyje, kur šeimininku, taip pat ir savo likimo, yra paskelbtas pats žmogus… Žinoma, politkorektiškumo eroje jiems taikoma pozityvi diskriminacija, bet pasaulio teisingumu ji mūsų irgi neįtikina.

XIXa. pabaigoje, neįgaliųjų pedagogikos užgimimo aušroje, buvo tikima, jog „suteikus invalidams laisvę vystytis, jie sieks, motyvuojami noro dalyvauti visuomenėje lygiai su sveikaisiais, stiprinti savo valią, treniruotis, įgis reikiamus įgūdžius – sugebės, galiausiai, valdyti lėktuvą be kojų ar groti smuiku be rankų“. Tiesa, greitai radosi ir paralelinis, žymiai lengvesnis, taip vadinamas „bohemos kelias“ – jį pasirinkusiems, nebe reikėjo siekti prilygti sveikiesiems (ne tik fizine, bet ir emocinio, psichologinio ar kokio kitokio invalidumo prasme). Jie ėmė kelti savo sužalojimų ar deformacijų vertę, įvardindami tai „unikalumu“ ir „būti menininku“. Jau Nyčė pastebėjo, jog tradiciją, kai „sveiki kūrė sveiką meną sveikatai“ pakeičia „sergančių kuriamas sergantis menas, kuris susargdina ir dar buvusius sveikus“, menu tapo populiaru užsiimti, kai kitokiai veiklai gyvenime nebuvai labai tinkamas – per užpakalines duris grįžo teiginys, kad „dievas mane tokį sukūrė, todėl esu geras ir toks“… Ir netgi geresnis, pasirodo. Tokie žmonės kultūrą perėmė, ilgainiui, ir dabar rezultatu žavimės,  o klasikos neliko nei padujų…

Kai realus invalidų heroiškumas išėjo iš mados ir liko pamirštas. Jei šios vitalistinės filosofijos kilmė buvo vokiškai kalbančiose Europos šalyse, tai egzistencialistinė filosofija – politištai užblokuotųjų – kilo Prancūsiją okupavus 1940m. Ir ilgainiui, visoms joms susimaišius, gimė socialinės valstybės koncepcija, paradoksalu, bet siekianti laikyti žmones masiškai neįgaliais – ant valstybės pagalbos ramentų – ir naikinanti bet kokius sveikatos ir savarankiškumo pasireiškimus žmoguje, tos valstybės pilietyje. Nes žmogui valstybė turi būti reikalinga, jis turi tikėti, jog be valstybės prapuls, mokėti mokesčius neburbėdamas ir kęsti valdininkus ant savo kupros nesiskųsdamas.

Įdomu, jog valstybė, kaip tik skatinusi atsisakyti ramentų, tiesiogine prasme, buvo Vokietija po 1918 metų, kai joje buvo apie 2,7 milijono karo suluošintų žmonių ir nebuvo jokios finansinės galimybės jiems visiems padėti. Tai sutapo ir su psichoanalizės atradimais, pvz, jog „nepilnaverčiai bet kuria prasme piliečiai pavydi pilnaverčiams“, kad „neįgalūs bet kuria prasme yra linkę veržtis vadovauti sveikiesiems“ ir pan. O Nyčė dar 1880 metų meditacijose kėlė klausimus, ar invalidumas suderinamas su valdžia? Kas yra valdžia, ko ji verta, jei prieinama ir invalidui? Kas atsitinka su visuomene, kai ji yra valdoma neįgalaus vadovo?

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as