Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis

Yra Vokietijoje toksai pasaulinio garso filosofas olandiška pavarde, Peter Sloterdijk. Jis jau amžiuje, parašęs daug knygų, išgarsėjęs minties orginalumu – jo 60- mečio proga Karlsrhue mieste buvo trijų dienų konferencija apie jį ir jo filosofines įžvalgas, A. Merkel atsiuntė sveikinimo telegramą… Kaip sakė vienas filosofo draugas olandas, ne pati ji atsiuntė, žinoma, jos sekretoriatas, bet Olandijoje tai neįsivaizduojama, kad ministras pirmininkas turėtų madą sveikinti filosofą, kad ir pasaulinio garso…

Naujausios savo knygos epitetu P. Sloterdijk parinko R. M. Rilkės eilėraštį „Torsas“ – apie graikų dievo skulptūrą muziejuje, be rankų/kojų, be akių, ir vis tiek, žiūrovą stebinčią kiekvienu savo marmurinio kūno centimetru (kaip dievui ir priklauso, pridurčiau nuo saves) – o poetas baigia netikėtu posūkiu/ išvada/ paliepimu: tu privalai keisti savo gyvenimą!… Kokie buvo Rilkės paskatai šitaip rašyti, tai atskiras klausimas. Teoretiškai, kaip minėjau, viskas atitinka – dievas yra vientisas, tobulas ir visur vienu metu – iš čia eina dievo vaizdavimas tik kaip galvą ar akį, ranką ar koją – nėra skirtumo, dievo visuma yra net mažiausioje jo dalyje.

Su žmogumi yra kitaip. Dėl įvairių priežaščių istorijos bėgyje jis buvo vis mažinamas, apkapojamas, fragmentuojamas, ir, tuo pačiu, jam buvo vis įnirtingiau tvirtinama, kad jis – vis labiau yra visuma… Kol tas materijos fragmentas, vadinamas žmogumi, dar laikėsi už dvasios ir kontaktavo su amžinybe, tai turėjo ir priėjimą prie buvusios savo visumos (plano) idėjų pasaulyje (jei pagal Platoną). O kai materializmas ir mokslas tą jungtį irgi sugriovę ir dvasią paskelbė neegzistuojančia, tai ir liko žmonės fragmentais be jokios perspektyvos į visumą, invalidų sąmbūriu ir tiek. Ir mums be perstojo kartoja, keistis, vystytis, tobulėti, augti… Apie tai kalbama ir P. Sloterdijk knygoje, kaip šitas požiūris į žmogų susiformavo XXa. bėgyje. O kadangi dvasios atsisakyta, jei iš esmės, tai Renesanse, su humanizmo pradžia – procesas įsisenėjęs, nuėjęs toli ir padėtis liūdna.

Jei žmogui jau šimtmečiais į galvą kalama veikti, daryti, kurti, tai buvimas, darymas nedarant, nebe egzistuoja netgi kaip pasirinkimo galimybė. Lieka tiktai veikti ir veikti dar labiau… O žinant, kaip pasaulis, kuriame gyvename, funkcionuoja, kad visa, ką darai, grįžta tau atgal pasekmėmis, ir tada jau turi daryti dar daugiau, kažkaip kapstytis, gelbėtis, kas vėl turi pasekmes – žodžiu, prapuoli be šansų nuo pačių pačių pradžių.

Jeigu tęsiant ankstesniuose mano įrašuose vystytą temą, bet perpasakojant, ką rašo P. Sloterdijk, senosios kultūros, siekiančios netgi paleolitą, buvo absoliučiai konservatyvios. Panašu, jog inovacijų jos nekentė iš pačių savo kaulų čiulpų… Dabartinis mokslas sako, jog „perduoti savo palikuonims tai, ką tradiciškai žinojo jie patys, tai ir buvo jų galimybių riba“. Atseit, uždarose sistemose gyvenama buvo, ir tai yra nevertinga, reikia vystytis, progresuoti, kaip dabar. Bet čia paradoksas, kurio dabartinis mokslinis mąstymas nepajėgus suvokti: kas rodosi uždara sistema paleolite, buvo absoliučiai atvira gamtai, kosmosui, apalinkos faktoriams, sapnams, intuityvioms nuojautoms… Žmogus galėjo išgyventi, tik kiekvieną akimirką būdamas atidus, budrus kiekvienu savo odos centimetru… Tik tokiu būdu jis jautė artėjant žvėrį, kaupiantis lietų, gęsiantį priešą, ir tik tokiu būdu išgyveno. Tame pasaulyje nebuvo kažkokių atskirai stovinčių inovacijų, bet tas pasaulis visą laiką kito, buvo naujas kiekvieną dieną, ir žmonės gyveno vienyje su šia dinamika.

Pasaulis, tarp kitko, ir dabar yra naujas kiekvieną dieną, ir mums atsitinka visokie nemalonūs dalykai, nes mes nebe sekame jo kiekvienu savo odos centimetru. Mes miegame atvertomis akimis automatiniu pilotu ir todėl mus laikas nuo laiko budina inovacijomis, progresu ir mokslo pasiekimais… Į kurią kalbą nepasigilinti, visose jose bus sena lygu sava, nauja – svetima, kitų užnešta. Netgi iš kito pasaulio, iš negyvybės – navi – kuri kėsinasi senąjį, gyvąjį pasaulį perimti (technikos, aparatų ir visokių dirbtinumų platinimo pagalba).

„Europos Renesansas, faktiškai, grįžo prie Trejybės reinterpretavimo ir imitatio Christi – sekimo Kristumi tradiciją – pakeitė imitatio Patris Spiritusque, t.y. dabar buvo rekomenduojama sekti „dvasios kūrybingumu“. Jei iki tol pasaulio kūrėju buvo dievas ir žmogus jame gyveno taip gerai, kaip sugebėjo – nes dievui matėsi geriau – ir mirė, kai mirti ateidavo laikas, tai Renesansas pastė tikslą žmogui būti kūrėju pačiam. Žinoma, nugalint kliūtis ir pasiremontuojant save, tampant, automatiškai, didesniu už protėvius ir vaikus keliant geresniam gyvenimui, nei turėta pačių… Ir niekada nesustojant, nebūnant niekad patenkintu – viską kritikuojant, taisant be galo ir kai niekada ne gana. Pasieki tikslą, ir jis jau nieko nereiškia, ne tik kad netenkina. Siek toliau ir dar aukščiau, kol nusprogsi ir pamirsi, ir tada tavo vaikai tave dar vis tiek niekins, kad palikai tik tiek… Nes kiekviena „neįmanoma“ turi tapti įmanoma, pasiekta, paniekinta ir palikta praeity…

Koks nors ten Holderinas (poetas romantikas) jau aprašo žmogų kaip „pavojingiausią iš monstrų, ieškantį pavojų, ardantį visa, kas nusistovėję ir paliekantį po savęs viską ne taip kaip buvę, bet griuvėsiuose: jis – jūrų kapitonas, zujantis aplink žemę naujų kontinentų paieškose, artojas verslininkas, geležiniu plūgu raikantis šventą žemę, paukščių gaudytojas botanikas, tykantis išskleidęs savo tinklus, ekscentriškas aristokratas dramblių medžiotojas Afrikoje, dangoraižių statytojas ir valstybės biurokratas, gydytojas, kovojantis su kentėjimu, ir svarbiausia iš visų – menininkas… Jis nugali viską, išskyrus – kol kas – mirties neišvengiamybę“… Taip, dabar esame išmokyti ir mums galvos iškvaršintos, kad „žmogus, tai skamba išdidžiai“. Būtent šitaip ir ne kitaip.

Tik kad iš vidurinių amžių ateinanti tradicija sakė, jog žmogus yra kaip tik visiškai priešinga. Kad yra tradicinė žmonių bendruomenė, ir yra joje nepritikę, iš jos išvytieji izgojai, į kuriuos įlindus piktoji nerimo ir veiklos dvasia, visiškai juose žmogiškumą ir išnaikinusi. O tie energingi izgojai paėmė ir surašė Renesansą, sugalvojo humanizmą, kultūrą, civilizaciją sukūrė, supiešė, nulipdė, visam kam filosofinį pagrindą pagal save padėjo… Ir dabar jau iš knygų žinom, jog žmonės – tik tie, kurie iš civilizacijos (miestų) ir iš kultūros (inteligentų), kurie kūrėjai, su meno dvasia. Žodžiu, jiems žemė ir priklauso, o visi kiti? – o tie liko gojais…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as