Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga

Kad Trockizmo mito esmė liko nesuprasta, nepamatyta – pasislėpus už aukštų idealų ir liepsningų šūkių, tai mums dar kainuos galvas. Kaip svetimos – Švietimo – ideologijos įsileidimas pribaigė senajį – Ansient- režimą ir išvirto į aristokratų ir karaliaus galvas kapojančią revoliuciją. Aristokratų, kurių niekas nebe žiūrėjo, ar jie pažangūs ir revoliuciją rėmė (skaitė Volterą ar Ruso), ar konservatyvūs ir buvo prieš: aristokratas ir viso gero galva. Esmę jie jei suprato, tai jau per vėlai. Trockizmas yra iš esmės sukurtas bankininkų Wall Street’ ir kitų turtingųjų, kad pasisavinti kuo daugiau resursų, turtų ir pridėtinės vertės iš kuo daugiau žmonių… Ideale – viską.  Tie, kurių rankomis, kurių labui ar kuriais prisidengiama, iš tikro yra „skiedros, kurios turi sudegti revoliucinėj ugnyje“. Dabar tos ugnies pavadinimas – ekologizmas. Ir aiškiai jums sakoma, jog žmogus yra kenksmingas gamtai, žmogaus nereikia, nereikia industrijos, nereikia žemės ūkio, nereikia gimdyti vaikų – svarbiausia kokios nors ten muselės gyvenamo arealo išsaugojimas bet kokia kaina…

Tai va, pirmiausia idejiniai ekologistai išnaikins neekologistus žmones, o paskui juos pačius, kaip juodą darbą atlikusius, irgi išnaikins. Ir tada aristokratai ir kiti turtuoliai smagiai sau gyvens gamtos platybėse, robotai juos aptarnaus ir rojus į žemė bus grįžęs. Tik mes jo nepamatysim.

Pamatyti mito esmę labai sunku, nesiginčysiu.

Pradedant jau vien tuo, jog manome jog pasaulis sukurtas cikliškas, logiškas, su priežaščių ir pasekmių seka – kad esmei apakusieji, taisyklių pagalba vis tiek galėtų jame orientuotis. Nekalbu, kad viskas miršta, kas į taisykles įvelkama, pvz, tikėjimas, į kanoną įvilktas, tampa religija, ir tada tik laiko klausimas, kada ji pamirs… Bet iki prancūzų revoliucijos (kiti sako, iki industrijos ir buržua gimimo XVIa.), pasaulis buvo kitoks, žmonės mąstė kitaip – mistiškai… Jau ir tada jie sistemino, bet dar žymiai sudetingiau, nei mūsų dabar įsivesta logika – astrologijos, numerologijos, kabalos sistemos ir pan. Ir jų visų sąryšis su jom visom – dabar jo nebe susekam ir galvoj nebe išlaikom.Kokį nors ten Euklidą mokiniai mokinosi, o dabar pabandykit paskaityti – net specialistam suku susigaudyti…

Arba rašymas – kas rašė, kokie nors ten žyniai ar kitokie, į raštą pašvęstieji: balsės nebuvo užrašomos, priebalsės galėjo varijuoti vos ne visos į visas kitas, skaityti buvo galima iš abejų pusių ir tiek nuo pradžios, tiek nuo galo… Žodžiu, apie logiką ar taisykles kalba neina, viskas – intuityvus žinojimas. Pabandykit knyga, parašytą kalba, kurią tik kažkiek minimaliai žinot, bet jums gyvybiškai įdomią, skaityti vis tiek, ir greitai pamatysit, kad, nors žodžių ir nesuprantat konkrečiai, bet esmę sekti galit. Ir knyga persiskaitys, netgi, greitai!. Su mitais taip pat, juos reikia irgi, skaityti kaip ir iš vidaus, intuityviai, bet, kaip minėta, reikia ir sąlytyje su realybe būti, susigaudyti, kas yra kas, kas reiškia ką, kaip buvo iš tikro… Nes mito aiškinime iki šiol XIX amžiuje esame užstrigę. Kaip tuometiniai mokslininkai istoriją surašė, kaip ką įvardijo ir teigiamus ar neigiamus ženklus sudejo, taip ir esam išmokyti mokykloje…

Ir dabar piktinamės, kaip politkorektiški globalistai trockistai tuos ženklus kaitalioja, didvyrius verčia nuo pjedestalų, o tuos, kurie buvo atmesti į pakraštį, ant pjedestalų kelia, tik tai kaip su realybe mažai turėjo ką bendro, taip ir toliau neturi… Arba matematika, kuri iki Naujųjų laikų neturėjo vieneto – vienetą įvedė Olandijoje XVI amžiuje – iki tol skaičiuoti buvo pradedama nuo dvejų! Kas yra logiška, jei pagalvoti… Vieneto vietą tada užėmė monados sąvoka, bet tai greičiau vienis (iš daugumos sudarytas), nei vienetas, ir yra visai kas kita. Neseniai matematikų kolektyvas bandė aprašyti, kas yra vienetas, matematiškai, ir, po 300 puslapių dar nebuvo labai aišku . O mūsų dabartinė civilizacija skaimeninasi, pervirsdama į vieneto ir nulio (apie kurį irgi jau buvo kalba) kombinacijas – kaip žmogaus protas, netgi loginis, galės ją suvokti? Kokia žmogaus vieta tokioj skaitmeninėj sistemoj, o jeigu jokios, tai kam mums ta skaitmena? Ar, tiksliau, kam mes jai?

Interpretuoti galime iki begalybės: mitą skaityti pagal save, savo aplinkybes, poreikius, savęs pažinimui, saviugdai ir t.t. Save tokiu būdu pažinsi, bet su mitu ir toliau rasiesi skirtingose plotmėse. Ir jis bus valdančioj pozicijoj, tavo gyvenimą lems, kaip lemia, pvz, nesuvokta skaitmenos esmė, egzistuojanti mito teisėmis… Irgi įdomu, kai tik kurį nors civilizacijos mitų imam kažkiek „įkirsti“, jis tuoj pat ima išeiti iš mados ir atsitraukti į nebūtį, nes visuomenei  valdyti tuo būdu patampa netinkamas, pvz, feminizmo mitas – jo žlugimą ir išėmimą iš apyvartos dar matysim ir mes. Bet jam pakaitalu jau stovi eilėje kiti – transgenderių, socialinės lyties, pasirinkimo -kuo nori užaugti, berniuku ar mergaite -mitas. Jis mus apakina savo netikėtu įžūlumu, bet tuo ir užstoja žymiai plačiau įsigalintį vaikų mitą.

Vaikas tampa nebe amžiaus kategorija, iš kurios išaugama – čia gal kad suaugę be reikalo galvų nelaužytų, bandydami atrefleksuoti mitus ir kas su jais vyksta? – Ne, vaikai tampa socialine kategorija, į ją gimęs, kaip tik ir liksi joje ant visai, čia tau kito pasirinkimo nebus. Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet ko, kas jį verstų užaugti, jo mokinimas ir vystymas vis labiau prilyginamas prievartai, jis turi būti paliktas natūralus, įnoringas, su vis augančiom teisėm ir tikintis natūraliu savo visko žinojimu (net minimaliu žinių bagažu ar pastanga susimastyti nesudrumstas). Toks jis valdantiems parankiausias, ir pavyzdys, kokiais turės būti visi, prieš galutinai į debilizmą pasinerdami. Reikia tik truputį palaukti, kol suaugusieji – senesnė karta – išmirs. O ne, tai tie patys vaikai, pagal komandą ir ekologijos šlovei, juos sunaikins savo rankomis.

Kol žmogus dar gyveno mito esmės lauke ir buvo kūrėjas su juo, petys petin, tai ženklas, simbolis, atvaizdas ne tik reiškė, bet ir kūrė, įtakojo, būrė ar saugojo. Ištartas žodis ir buvo veiksmas, nešė veikskmą kaip tuoj pat sekančią paseką – keitė pasaulį, sąmonę, situaciją ar suvokimą. Mito lauke gyvenantis žmogus buvo sąmoningas dalyvis, veikejas – pasaulio, kuris nesvarbu, kaip buvo radęsis – kam žinoti tai, iš ko tau nėra naudos? Pasaulis yra ir tu esi, svarbu, ką darome dabar, ir kokios to pasekmės… O dabar mes iš mito lauko įkritę į iliuzijas ir jose beprasmiškai susipainioję, todėl dabar tik mitas pasaulį kuria, keičia ir įtakoje – be mūsų, bet mūsų kaina. J. Goloviną perfrazuojant, „kai žmogus bando gyventi dievų sąskaita, tai, galiausiai, dievai gyvena žmogaus sąskaita, o jis to net nesugeba pastebėti“.

Visi kažkada buvo broliais, ir dievai su titanais (asurais), ir pandavai su kuravais – Krišna visus sukiršino? – Nesvarbu, ar dievai, ar žmonės, ar žemėje, sapnuose ar amžinos medžioklės plotuose, bet pasidalinta į dvi grupes: į gėrybes ir prabangą priimančius, ir į asketus: katarus ir templierius, pvz. Ar materijoje nepaskęsti, žinoti saiką, matyti esmę ir dvasią statyti pirmiau, kaip katarai (albingiečiai, bogomilai ir t.t.), ar, jei jau esame šiame materijos gausos pasaulyje, tai ja ir pasinaudokim iš pagrindų? Šitas pasaulis vis tiek laikinas, kažkada kažkas jį ateis ir užbaigs, ir mus išgelbės, nereikia jaudintis (templieriai).A. M. Piatigorskis sakė, jog tai yra „pagrindinis ir mažiausiai norimas atrefleksuoti mūsų laiko mitas: žmonės pasaulyje patapę objektu, juos visą laiką veikia vienokios ar kitokios jėgos, o jie į tai reaguoja (arba ne, kaip automatonas). Iniciatyva veiksmui, kad ir kokiam nors, iš žmonių, kaip kad priklausytų mito subjektui, nebe išeina“… Ir tokia situacija jam rodosi labai logiška.

Ir niekas net nepagalvoja, kaip galėtų būti, jei būtų kitaip – kam kažkokios juokingos mistikos reikia? Mito? – Kitoks pasaulis yra logiškai neįmanomas – kameroj užsirakinom ir raktą pro langą išmetėm. Ir protinis pajėgumas, kad kažkaip to rakto vėl ieškoti irgi senka…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as