Suprasti mitus. VII dalis

B. J. Selezkinas 2017 metais Prinstono universitete išleido knygą – savo dvidešimties metų tyrimus – „Vyriausybinis namas:saga apie rusų revoliuciją“ (Rigos Laiks apie ją rašė ir fragmentus spausdino, iš ten ir žinau). Tai pasakojimas apie labiausiai prestižinį tarybų šalies gyvenamą namą ant Maskvos upės kranto  ir pirmus jo gyventojus – revoliucionierius, valdžios funkcionierius ir jų šeimas (naudojant išlikusius laiškus, dienoraščius, inventorines knygas, teismų bylas, interviu su jais pačiais ar palikuonimis ir t.t.). Tai – privačios istorijos apie tikėjimą utopija ir nauju gyvenimu, ir apie nusivylimą, į ką ta utopija išvirto realybėje.

Namas buvo statomas 1928-31 metais (didžiausias Europoje gyvenamasis pastatas!) – statyba sutapo su TSRS statyba, su pirmuoju penkmečiu. Tai šito namo gyventojai tarybinę ekonomiką ir tarybinė valstybę ir statė. Ir savą gyvenimą irgi, žinoma… Ir privatus gyvenimas labai greitai ėmė prieštarauti tam naujam pasauliui, kurį jie kūrė.

Žmogiško bendrumo su kaimynais ar šeima name nebuvo, tėvai dirbo ištisai, su retom išeiginėm, motinos daugumoje irgi – juos pagrinde rišo tai, jog jie – kovos draugai, petys petin stato komunizmą… Name realiai gyveno vaikai, prižiūrimi močiučių, auklių, namų darbininkių, guvernančių (kurių ideinio lygio niekas netikrino) ir pensininkai revoliucionieriai, kurie, ypač valstybinių švenčių metu, dar rinkdavosi kartu, dainuodavo dainas… Jei seni bolševikai gyveno prisiminimais, tai vaikai tiesiog, susižavėję gyveno laimingą vaikystę, didžiuodamiesi, jog gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“ – entuziastingai dalyvavo užklasinėje veikloj, įvairiausiuose būreliuose, labai daug skaitė, mielai ėjo į mokyklą – ruošėsi gyvenimui, pilnam nuotykių ir atradimų, sekdami Arktikos atradėjų ar lakūnų pavyzdžiu. Jie skaitė rusų klasiką ir verstinę literatūrą, kurią skaitydami, užaugom ir mes – Diuma, V. Hugo, Dikensas, V. Skotas, Getės Faustas…

Rusų buvo tautinė dauguma, bet jie nesilaikė išvien, ką vis tik galima pasakyti apie latvius, lenkus, žydus, vokiečius ir kitus, kurių vaikai, pvz, kalbėjo ir tėvų kalba, ne tik rusiškai… Čekistai ir jų šeimos jau ir tada laikėsi labiau atskirai, nesikuklino gyventi geriau, nesigėdijo didesnės prabangos (kas logiškai nurodytų į tai, jog revoliucija ir komunizmas jiems buvo daugiau pragyvenimo būdas, nei asmeninė kova?)… Selezkinas taip pat naudojosi žinoma grožinės literatūros knyga, Trifonovo romanu „Namas krantinėje“, kurio pagrindinis herojus, vis tik, stebi namą iš šalies, gyvendamas barake kaimynystėj ir „įsikrausto į tą namą ir į tą pasaulį, išduodamas draugystę, meilę ir savo mokytoją“- į šitą pasaulį, kuriame gyvename, kitaip neįsirašysi?

Tuo metu pačiame name nesąmoningai vyksta revoliucijos išdavimas: tėvai savo vaikams neperdavė savo tikėjimo revoliucija, ideologijos, pažiūrų. Tvirtų ir absoliučių bolševikų vaikai neskaitė Markso ir Lenino! Ir niekas jiems net nesakė, kad reikėtų – priešingai, buvo sakoma „spėsit“… Bolševikus galima lyginti su kitom įvairiom apokaliptinėm sektom, tik pasirodė, jog jie nebijojo „užsikrėsti išoriniu pasauliu“- statė ne principiniai naują, kitokį pasaulį, bet, tiesiog geresnį gyvenimą savo vaikams: žinoma, Čepajevas, žinoma, „Kaip grūdinosi plienas“- seną pasaulį, kuriame buvome hierarchijos apačioje, sugriausim… Bet naują pastatysim – pagal buržuazinius idealus? Kaip kitaip paaiškinti norą savo vaikams suteikti klasikinį, XIXa literatūros išsilavinimą – išsilavinimą iš sugriauto į naujai statomą? – nes kokias knygas pauglystėje skaitom, taip toliau ir gyvenam… Tokie mitai mūsų sąmonę ir nulemia…

Revoliucinė dvasia mirė butuose, šeimoje – ne veltui ankstyva krikščionybė šeimą ir sąntuoką, ir gimininius ryšius neigė, kvietė viso to atsisakyti ir jungtis į komunas su dvasine bendryste? Bet, žinoma, veikė ne tiek senos komodos, kilimai ar auklės su namų darbininkėm, kiek knygos, atveriančios kitokį pasaulį… Dalis revoliucionierių suprato, jog gyvena miesčioniškai, jog tai – apgaulė, gyventi kitaip, nei liaudis, už kurios gerovę tu kovojai. Bet jie teisinosi, jog liko dar tik truputis, ir visi gyvens kaip ir jie, ir dar geriau. Bet vis tiek, pas tėvus supratimas, jog „apaugama daiktais, buržuazėjama“ buvo. Tik vaikai to visiškai nesuprato, nors, elitinių mokyklų dar nebuvo, jie sėdėjo  vienoj klasėj su vaikais iš barakų. Klasės draugai, atėję į svečius, stebėjosi, išsprogdinę akis, valdiškų butų prabanga… Kai kurie tėvai sakė vaikams, kad „nenaudoti mašinos su šoferiu, važiuojant į mokyklą“ arba, kai kurie prisimena, jog „nežinoję, kaip reaguoti, kai klasėj ant sienos kabojo jų tėvų portretai“…

Bet vaikai nebuvo susikoncentravę į materialumą, tam yra įvairių įrodymų, pvz.: per tyrinėjamą dešimtmeti iš namų gyventojų buvo suimti ir išvežti 800 žmonių (su šeimos nariais jau būtų apie 2500) – Kirovo nužudymas buvo lūžio momentas, kiek šalyje, tiek name. Žinoma, reakcija tų, kuriuos tai tiesiogiai palietė, buvo kitokia, nei tų, kurių nepalietė, pvz, viena moteris, buvusi draugė ir klasiokė su Bucharino dukretim, prisiminė, jod mokyklos direktorė atėjo į klasę ir pasakė, jog kurį laiką Bucharinos nebus. O vėliau tiesiog informavo vaikus, jog nuo šiol Bucharinos buv kitokia pavardė. Ir tiek. Suimtųjų žmonos ir šeimynykščiai turėdavo išsikraustyti, jų daiktus sandėliuodavo (kartais žmonos dalį daiktų atsikovodavo ir atsiimdavo), vaikus paimdavo auginti seneliai ar giminės. Blogiausiu atveju jie pakliūdavo į vaikų namus, bet, net ir šitokie gyvenimo lūžiai ir aplinkos materialiniai pasikeitimai nepalaužė daugumos jų tikėjimo, jog jų šalis – geriausia pasaulyje. Ir jie užaugo nesutraumuoti – panašu, jog senoviškas rite de passage, kai vaikai tam tikru momentu buvo perduodami iš tėvų globos į žemės (tėvynės) ir dangaus (partijos, Stalino) globą, veikė, nors ir sąmoningai neįvardintas…

Po pirmų tėvų ilgėjimosi dienų vaikų namuose,  jie įsijungdavo į kolektyvą, rasdavo globėjus mokytojuose ir „mūs traukinys skrieja pirmyn, komunoje sustos!“… Ir kalbame apie žmones, kurie jau 60- taisiais tapo antikomunistais! Idėjinis anstatas, vaikystėje pasėta ne tų mitų sėkla, galiausiai pasirodė lemianti, sudygo ir davė vaisių!… Skirtingai nuo kitų sektų, revoliucionieriai pasaulio galo sulaukė ir naują pasaulį statyti ėmėsi. Kai 20- tais buvo paskelbta NEP’o politika, radosi buržuazinis materialiniu gėrybių grįžimas, daug iš revoliucionierių buvo kritę į depresiją, gydėsi, leido laiką sanatorijose, kol Stalinas jiems vėl dovanojo komunizmo viltį, komunistinis idealizmas suliepsnojo nauja banga – ar galėjo jis išlikti nenuviltas?… Žydų tautybės bolševikai vieninteliai nemokino savo vaikų kalbos ar kažkokių senoviškų tradicijų, kaip tai darė latviai ar kiti. Jie buvo didžiausi internacionalistai, liepsningiausi viso pasaulio revoliucijos idėjos atstovai… Maskvos inteligencija 60- taisiais – didžiausia savo dalimi buvo žydų tautybės, vadinasi, tradicija laimi, nesvarbu, kad ne religinė ar senovinė?

O Vakarietiškos kultūros inteligencijos tradicijos pačiu trumpiausiu laiku išvirto į liberalizmą. Ir tokį patį mitinį, kaip jų senelių internacionalizmas, ir taip pat nekenčiantis šeimos, tradicijos, istorijos, mistikos… Komunizmas nekentė šeimos, kaip „korumpuojančio instituto“ (ir buvo teisus…), liberalai irgi apsimeta, kad pasaulis sudarytas iš individų. O šeima – konservatyvus, hierarchinis institutas, reprodukuojantis nelygybę ir korupciją… Bolševizmas lyg ir numirė su bolševikais, bet, kažkokiu mitiniu būdu „tegyvuoja trockizmas?“

Įdomūs klausimai, pvz, ar egzistuoja žydų literatūra, menas, muzika? – pirmas dailininkas – Šagalas? Pirmas kompozitorius – Geršvinas?… O kas iki tol? – o iki tol kurta europinė, vakarietiška kultūra, kurią labai norėtume vadinti tautine, nacionaline – ir Europos kultūrą – jų mozaika, bet deja, tai dar vienas mitas, didžioji jos dauguma sukurta vienoje ar kitoje šalyje gimusių ir gyvenusių kosmopolitų, todėl ji mums visiems suprantama, bendra, nereikalaujanti prasminių vertimų. Tokia tinkama jaunų, sekančių kartų auklėjimui, ir mus visus europiečiais ir išauklėdavo – konservatyviais, tradiciniais, istoriniais… Kol pokaris amerikonizmo ir jų mitologijos, idealų, afrikietiškų muzikos ritmų ir holivudinių filmų produkcijos neatnešė.

Reiktų suprasti, jog ne revoliucija atneša revoliuciją, bet mitų pakeitimas arba išlikimas tais pačiais nulemia, kokį pasaulį statys jauna karta, naują ar tokį patį…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as