Suprasti mitus. V dalis

Kad katalikybė apvertė tradiciją į kažką visiškai priešingo, probėgom jau paminėjom. J. Golovinas kalbėjo apie tai daug ir plačiai: opozicija tarp pasaulio sukūrimo (create) ir pasaulio radimosi (manifest) ir kokia krikščionybės vieta joje.

Visatoje, kuri radosi, kur viskas be perstojo keičiasi ir transformuojasi, nėra ir negali būti jokio logiškumo, cikliškumo, pusiausvyros, ir, iš to sekant, negali būti jokio jos pažinimo dabartine šito žodžio prasme. A. F. Losevas apie Plotiną kalbėjo, kaip apie aiškinantį vieną daiktą kitu, kitą – trečiu ir t.t. Bet tai reiškia išdalinti aiškinamajį daiktą sluoksniais, atskirom dalim, nes kiekviena priežastis paaiškina tik kažkokią vieną daikto dalį. O daiktas kaip vientisa visuma dingsta, jis nebe vienuma ir nebe vienetinis (nedalomas ir nepakartojamas)… Arba, pvz, daiktas aiškinamas genetiškai, kaip radęsis iš eilės viena kitą sekančių priežaščių… O nepakartojamą ir individualų daiktą tegalima paaiškinti juo pačiu!… Tokiame pasaulyje lieka gyventi, išorinius ar vidinius pokyčius ir įtakas stebint, ir išanksto atsisakius minties prasiskverbti į jų vidų… Į kieno nors vidų, taip pat ir savęs paties.

Kai nėra statikos, tai pažinimas virsta kelione – iliuzine ir neturinčia tikslo… Šitaip gyvent nebe galim.

O dabar pakalbėkim apie pasaulius, kurie yra sukurti, o ne radęsi. Sukurti demiurgų, iš objektų ar pirminio chaoso būsenų. Dar kiti gal iš sukapotų protevių kūnų ar orientuoti į demiurgo šešėlį… Tik Naujojoje Epochoje šios kosmologijos įtakos jau nebe turi. Mąstymas pakeičiamas skaitmeniniu mąstymu, jame naudojama Leibnico sistema iš nulio ir vieneto. Obuolys ir obuolio nebuvimas, pvz. Obuolys dingsta ant visai į nieką, lieka tik obuolio formos skylė? Bet, jei lieka jo kontūras, tai jo žūtis nereikšminga, pastebėtų platonikas.  – Jei buvimas, kaip kategorija, yra aiškus, tai su nebuvimu yra kitaip. Daikto nelieka, bet lieka jo įvaizdis, prisiminimas, pvz. Ir tai atskiria amerikonų ir pozityvistų civilizaciją nuo visų kitų, nes pas juos užsiskaito tik tai, kas realu…

Jokiu įvaizdžių ar prisiminimų – jie nėra realūs. Dievai, matai, yra tik abstraktaus mąstymo fantomai: taip abstrahuojama jau 400 metų ir tai – labai derlinga dirva technikos vystymuisi. Bet kaip ji radosi? XVI – XVIIa. iš Aristotelio pasiėmė judėjimo, kaip kylančio iš nejudančio motoro, idėją. Jis turėjo jų panašių ir daugiau, bet šita žmonėm patiko labiausiai: primum mobile ir yra dievas!.. Tik, kaip tą aparatą dievas užveda? – Irgi labai racionaliai, nes jis – pats racionalumas: vadinasi egzistuoja sistema – priežastiniai ryšiai tarp visų ir visko! Gravitacija, matematika, analitika. Realybė – energija ir priežastinis ryšys. Viskas yra cikliška, pastovu ir ritmiška. Ir mirtis ateina nuo susidėvėjimo…

Tik, kaip dievas sukūrė kažką iš nieko? – o jis sukūrė iš pirminių materijų, nes dievas – tai gamta! Ir tada žmogus irgi gali būti tokiu demiurgu, kuriančiu iš gamtos, kodėl ne? Tik reikia sužinoti tos gamtos paslaptis. Žodžiu, jis irgi demiurgas, tik toks labai smulkus… O paskui, buvo žmogus… ir nėra žmogaus, gyvenam vieną kartą… Mūsų netgi žvilgsnis jau seniai tapęs mirtinu: jis nemyli, nestebi, negerbia nieko visumos – net mums to nenorint, nesuvokiant, automatiškai, jis pjausto pasaulį į gabalėlius, analizuoja, išnarsto į sudedamas dalis – tiria… Vienas iš Albedo darbo uždavinių būtent ir yra savo žvilgsnį kontroliuoti, susilaikyti nuo jo aštrumo, nuo viso ko analizavimo – moterims tai iš prigimties lengviau, nei vyrams. Bent jau būdavo… Nes jeigu ne sąmoningai, tai analitišką smalsumą dabar keičia visiškas abejingumas bet kam. Numirė žmogus, šiandien pagailėjom, rytoj – pamiršom… Dabartinė civilizacija ne tik nuodinga protui ir kūnui, jinai į žmogų įsisiurbia, apsigyvena jame, jį perima.

Senesnės religijos dar egzistuoja tik šiaip sau, dėmesio nukreipimui, nes visi tikim tik vienu – mokslu ir pažanga. Visi esame šios naujos religijos garbintojai, į mokyklą einam kaip į bažnyčią seniau buvo einama, tikim technika kaip dievu, teoremas ir aksiomas, gamtos dėsnius  esam įsikalę kaip Tėve mūsų…Tikim iliuzija, kad visi turim visas reikiamas žinias apie pasaulį, kad esam adekvatūs toliau sekti įvykius, dalyvauti ateities kūrime. Istorikai mėgsta postringauti, jog kokietai dalykai „buvo žinomi, paskui žinios buvo prarastos“… Kai visais laikais žinios buvo nuosavybė, žmonės pragyveno iš to, kad jie kažką žinojo, mokėjo, o kiti – ne… Gildijos, slaptos draugijos, profesinės sąjungos buvo uždaros visais laikais ir yra dabar. Ant gatvės mėtosi tik tos žinios, kurios nieko nevertos… Iš globalaus pasaulio žiūrint, norisi, kad ir praeityje būtų viskas panašiai masiškai vieningai buvę – taip mums lengviau suprasti ir įsivaizduoti.

Dar ir dabar, kai manome visą pasaulį, pvz, naudojant tą patį kalendorių, kiniečiai turi jį savą, žydai – irgi savą, RPC turi senovišką, dviem sąvaitem atsiliekantį… Tai kaip manot seniau buvo? Jei reikėdavo kelią nutiesti poros šimtų kilometrų ilgumo, jis eidavo per dešimtis skirtingų žemės valdų – grafystes, miestus -respublikas, parapijas ir vyskupystes, keizerio ar valstybių iždų žemes. Dar XVIa. kai provincijos vienijosi į Nyderlandų respubliką, pasaulio žemėlapyje didumo sulig smeigtuko galvute buvusią, Amsterdame buvo vienas kalendorius naudojamas, o Utrechte – kitas… Tai apie kokį bendrumą bet kame galima kalbėti? – įsivaizduoti, kad pasaulį aiškiai mato ir aprėpia be problemų, gali tik visiškai kvaili, primityvūs ir nieko nežinantys… Nes bent kiek kažką suprantantys supranta, jog nežino praktiskai nieko, jog pasaulis sudarytas iš sudėtingų sistemų, kurias įsisavinti, reikia dėti valios ir proto pastangas. O kaip tik pastangų dėti, jokių ir niekur, mūsų nebe moko…

Dar vienas blogis, kurį mums informacijos perteklius neša, ir yra kad visokie nieko nežinantys pasijunta viską žinantys, nes gali pagooglinti. Akcentas ant žodžio „gali“, nes negooglina – tingi ir neįdomu… Abuoji tapome ir baimių visokių apimti, fobijų skaičius tik ir auga, pasaulyje jaučiamės nebe saugiai. A. Šliogeris „Daikte ir mene“ rašo: graikų filosofai kiekvieno žinojimo pradžia laikė nuostabą, o Rytų tautoms išminties ir žinojimo pradžia buvo dievo baimė. Nuostaba ir baimė – tai du skirtingi pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais pavadinimai. .. Jei nuostaba yra gyvenimo džiaugsmo šaltinis, tai baimė – gyvenimo mirtis. Dar daugiau, baimė pačia savo prigimtim atitraukia žmogų nuo tiesioginės, jusliškai atsiveriančios esamybės, ir kreipia jo žvilgsnį į antijuslišką ontologinį regioną, į tai, kas yra anapus regimo pasaulio, į haliucinaciją, įgaunančią neregimo dievo ar dievų visumos pavidalą, arba apskritai nėra artikuliuojama.

Baimės orientyras yra antijusliškumas, būtent baimė šią neregimybės sritį ir pagimdė. Bijantis žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, ką jis regi, todėl regėjimą jam pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima. Ir būtent neregimybė jam realesnė už tiesiogiai regimą jusliškai suvokiamą objektą… (Čia ir kai tikima teorijomis, nors praktikoje jos neveikia). Ir priešingai, nuostaba atsiranda tiesioginiame žmogaus sąlytyje su jusliškai atsiveriančiais objektais, ji pririša žmogų prie tų daiktų: graikai pirmapradį žmogaus ir daikto sąntykį suvokė ne kaip nusigręžimą nuo pačių daiktų, bet kaip atvirumą jiems, pasitikėjimą daiktų būtimi ir natūralia tvarka, harmonizuojančia visą kosmosą.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as