Suprasti mitus. IV dalis

Kaip iš pereitos įrašo dalies pasimatė, sugebėjimą protėvių išmintį suprasti esame praradę. Dar daugiau, net iš alcheminio darbo geltonoji dalis – citrinitas – (po albedo ir prieš rubedo) yra iškritus ir retai beminima… Kaip tai atsitikę, yra įdomių žinių rusų pasakų tyrinėtojo ir leidėjo Aleksandro Ševcovo paskaitoje apie tai, kodėl stabuklingos pasakos yra netinkamos, norint terapeutiškai jomis veikti vaikus:

Stebuklingos pasakos radosi, pasauliui esant visai kitokioj situacijoj, kai žmonių buvo mažai ir išgyvenimas nebuvo garantuotas, šeima, giminė, bendruomenė galėjo ir išnykti, jos linija nutrūkti. Tokioj situacijoje individo poreikiai buvo nesvarbūs. Jie tampa svarbūs tik tada, kai žmonių yra daug ir išmirimo grėsmės nėra. Tada nebe galvojama apie tautą, nebesirūpinama vaikais: vaikai neauklėjami kariais. Jie auginami atsargiai, saugiai, jiems leidžiama būti tokiais, kokia jų prigimtis, nors paklusnumas irgi yra svarbu… Kokioj nors Kinijoje dar ir šiandien yra kitaip, ten vaikai ruošiami kariškai, iš jų reikalaujama maksimaliai, kad vėliau jie užimtų gerą, aukštą vietą visuomenėj, padarytų karjerą, turėtų gerą gyvenimą. Europiečiai tokiems vaikams pralaimi ir pralaimės užaugę, irgi – kiniečiai yra savo šalies kariai, apmušti, ne asmenybės… Ir Kinija žydi tokiu būdu. Ir mitologinė pasaulėjauta ten dar svarbi.

Nes išmintis, esanti pasakoje, yra visai kas kita, nei žinios! „Metis“ Pro-metėjuje nereiškia, kad jis – nešantis žinias. Plutarchas irgi sakė, jog „mokinys yra ne indas, kuris pripildomas žinių. Jis – fakelas, kurį reikia uždegti“- įkvėpti ateičiai, pasiryžimui siekti didžių tikslų… O mes dabar išmintį kaip tik taip ir suprantam, kaip indą, pripildytą žinių – girdi, žmogus per gyvenimą jas sukaupia. „Metis“ graikiškai nereiškia žinių – žinių siekimas, visko žinojimas tiksliai, neabejojant, ateina tik su dievų pergale prieš titanus/asurus ir Dzeuso dukros Atėnės gimimu iš jo galvos. Mat Atėnė ir yra Sofija – Pitagoras sakė nesąs išminčius, jis save vadino tik „išminties mylėtoju“: filo-sofu. O viską žino tik dievai! Tai ką reiškė „metis“?- seniau jis reiškė meną, sugebėti matyti ateitį – Prometėjas kaip pramatytojas (прорицатель). Taip pat tam tikrą gudrumą – sugebėjimą viską paversti viskuo kitu ir žodžių, kalbos valdymą – sugebėjimą užburti, apžavėti jos pagalba.

Sofija savyje kalbos valdymo meno jau neturi. Dialektiškumas gimsta iš jaunų filosofų kovos su sofistais, kaip dvejų mastymo būdų -diskutavimo, bet ne kalbos – susidūrimas. Nes retorika priklausė prie sofistikos, ir po to jau randasi Sokratas ir Platonas. O Aristotelis jau dialektiką neigia… Retorika turėjo paveikti kalba, kaip poezija dabar paveikia tekstu. Graikiškai „menas“ yra „techne“- jis iš titanų, Prometėjo… Atėnė turi sulaikyti „techne“ pažangą. Sofija atnešė svarstymus apie tai, kaip sukurtas pasaulis, iš ko sudarytas Logos?… Paveikti žmones kalbos pagalba jau nebe reikalinga, pamirškit!

O pasakos yra skirtos „paveikti savo kalba“, o ne paaiškinti, kaip sudarytas pasaulis ar kaip jis veikia – jei šito ieškosim stebuklingoj pasakoje – mokslinės pasaulėžiūros paveikti – tai nusivilsim. Stebuklingos pasakos net sudarymo taisyklės yra svarbios, tai ištyrė Propas dar XXa, pradžioje. O mums jau net ir poezijos nebe reikia… Pasaka žymiai senesnė už visą graikų filosofiją, retoriką ir t.t. Pirmiausia buvo mitas, paskui – epas, tik po jo – logos, Heraklitas, sofija, filosofija. Stebuklinga pasaka įamžino kokį tai labai seną reiškinį ir padarė tai nepaprastai tiksliai! Ir tik tokia tiksli ji veikia. Ir joje kalba eina apie bendruomenės išgyvenimą. Euroazijos tradicijos inicijacija ateina iš mitų laikų ir yra skirta „pakeisti vaikus“. Ji atskiria tuos, kurie yra bendruomenės dalis, nuo tų, kurie nenori ar nepasiruošę ta dalimi būti. Tuos, kurie palaikys tradiciją – inicijacija „įkerta“ ją vaikų kūnuose ir dvasioj: arba išgyveni, arba pabėgsi ir išnyksi.

Nes tradicija teigė, jog žmogum negimstama, juo tampama, praėjus inicijaciją. Inicijacijų – rites de pasage – iš principo yra trys: gimti, vesti, mirti. Gimimo stebuklingos pasakos kalba apie vaikelį iš duonos tešlos, iš medžio, iš kiaušinio ir kaip jam toliau (ar jo tėvam jo dėka) sekasi. Toliau jaunuolis „išeina į kelionę“ kad atlikti užduotis ir, galiausiai vesti. Tik vedęs tampa žmogum, įeina į bendruomenę kaip atsakingas, sąmoningas jos narys, kuris dalyvaus jos valdyme, ją gins ir tęs – judėjų tradicijoje negalėjai būti mokytoju, pamokslininku, šventų žinių aiškintoju, kad ir koks mokytas buvai, jei nebuvai vedęs – būtent tai ir buvo Sauliaus (t.y, šv. Pauliaus) problema. Ir todėl katalikybė, kokią dabar žinom, yra „paulianybė“, neturinti nieko bendro nei su šv. Petru, nei su šv. Andrejum… Nei su Jezum Kristum, kurio vestuvės Kanoje perrašytos į nežinia kieno… Mirties pasakų, kaip jau minėta, lietuviškame pasakyne daug ir dauguma iš jų mums dabar baisios skaityti…

Stebuklingoje pasakoje jokio individualaus auklėjimo nėra, nėra nieko apie tai, kad vaikas augtų geras, švelnus, paklusnus, meilus… Apie šalį, tėvynę dabar nebe galvojama. O tos šalies jau, galima sakyti, ir nėra (kalbėtojas turėjo omeny Rusiją). Dar daugiau, pasaulis jau pasidalinęs į aukštąjį ir žemai esantį, ir iš žemojo į aukštąjį, kaip pas dievus, jau nebe pateksi. Tie individai, kurie dar kartais prasiveržia, jų bendruomenei – iš kurios jie kilę – jokios naudos, jie ją pamiršta, stegdamiesi kuo greičiau sutapti su „dievais“- jie engs buvusius savus su dvigubu įniršiu, kad savo lojalumą „naujiems saviems“ įrodyti.Mes esame liudininkai, kad dabar laimi masiškumas ir durnumas, kad meno, klasikos nebe reikia. Norim savo vaikus matyti asmenybėm, leisti jiems atsiskleisti…

Kai jau net ir kompiuteristikoj kūrybingumo nebe reikia, tai jau yra pereitas etapas. Kūrybingumą savo vaikams gali leisti tik „dievai“: elitines mokyklas be kompiuterių, tikras mokslo žinias, o ne tas nesąmones, kurias pagal užmokėjimą dabar mokslininkai ištiria ir skelbia… Viskas, kas tikra ir individualu, viskas egzistuoja tik pas turtingiausius, o mes su jumis likę žemėje ir mūsų vaikai, nors ir talentingi, bet minkštakūniai, bijantys darbo, norintys rezultato tuoj pat- čia iš salės padigirdo replika, kaip pagal užsakymą „kiek gi galima su kiniečiais konkuruoti – nusibodo, neįdomu!“- būtent, apie tai ir kalba. Dievai dievais, o žemajį pasaulį valdys kiniečiai (ir kiti kieti, užsispyrę, robotais išmuštruoti azijatai).Nes netgi kompiuteristikoje jau viskas sukurta ir nauji dalykai daromi, kombinuojant jau egzistuojančius blokus, kam kiniečiai labiausiai tinkami.

Kažkada dar tarybiniais laikais, bet jau seniai, vaikai ir čia buvo taip muštruojami. Bet su Chruščiovu įsiskverbė vakarietiškas puvimas: atsimenat, pvz, nepaprastai populiarų filmuką vaikams apie katiną Leopoldą – „vaikai, gyvenkime draugiškai!“? – Taip, gyvenkime visi draugiškai… O pilno vardo, kaip katinas filmuke vadinamas, tai ir nebe prisimenate – podlyj trus Leopold. Ir būtent su niekšais ir bailiais buvo skatinama gyventi visiems kartu draugiškai – o jūs manot, tolerancijos daigai iš kur? O Gorbačiovas iš kur atsirado?- nuobodu gi visą laiką kautis, taip tuščias patosas ir patologija pirmus žingsnius į vaiko sąmonę ir žengė – įsišaknijo ir tapo agresyvi. O dabar sistema jau pati kovoja dėl savo išlikimo… Pvz, jei psichologijoje būtų bent kokia reali nauda ar prasmė – psichoterapijoje, juos jau seniai būtų uždarę ir išvaikę. O dabar jie visus kampus užglaisto, konfliktą panaikina…

Gyvas nuo negyvo žmogus skiriasi dvasios – veiksmo generatoriaus – turėjimu. Atsakomybės už pasaulį ir veiksmo – stebuklinga pasaka jį vaikui gali įjungti, bet, be tradicijos, protėvių išminties branginimo, tuos vaikus perima trockistiniai ideologai – jų rankose dar vis visa švietimo sistema ir masinės medijos – kreipia juos žudytis užsavo sugalvotus tikslus ir siekdami pelno – gal manot, iš žalio reikalo pinigo negalima pasidaryti? Ar iš kairio reikalo? – manykit is naujo… Jei tie reikalai pinigo neneštų, jų niekas kaip veliavų nekeltų…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as