Suprasti mitus. Ii dalis

Pagal Tibeto mediciną (rašo Olard Dikson), kokius siužetus žmogus sapnuoja, pilnai priklauso nuo to, kokie kanalai jo kūne veikia nemiegant, kokie jo įpročiai ar polinkiai. Ir jokio pasirinkimo, ką jam matyti sapne, eilinis sapnuojantysis čia neturi. Tikslingai galima pradėti sapnuoti tik treniruojantis. Pvz, sėdėti Meru kalno viršūnėje ir apžiūrinėti visus keturis kontinentus, arba keliauti aukštyn, į Mėnulį ar Saulę – šamanai keliaudavo į Venerą, kai reikėdavo parnešti sielas gimstantiems naujiems genties nariams… Ar dar aukščiau, susitikti su didžiais mokytojais, gauti pamokymus.

Jei sapne veikia 5 pojūčių organai ir sapnuojami malonumai – atlase tai simbolizuoja veidrodžiai, kriauklės, muzikos instrumentai, vazos su gėlėm ir vaisiais – tai yra „oro sapnai“, kai žmogus gali prisiliesti prie dievų/ devų gerbūvio, ištirpti pojūčiuose, būti „kaip sapne“: jam sapnuojasi gražiausi vaizdai, puikiausi garsai, skaniausi valgiai ir gėrimai… Šventyklos puikios, dvarai ir rūmai ištaigūs, viskas apsupta brangenybių ir aukso… Bet tai irgi yra sansara. Dievų pasaulis surištas su galvos čakra ir atpažįstamas malonumų ieškančiam – taip pagundų neišvengti. Pagal budistų tekstus, devos/dievai pastoviai randasi šventinėje būsenoje, visko pertekę, tingūs. Bet visa tai – ne amžina, nors ir tęsiasi labai ilgai: ankščiau ar vėliau karminės buvimo čia priežastys baigiasi, ir suvokiamas naujo gimimo būtinumas… Šitokius vaizdus kurį laiką mato ir numirę – jogas žino, kad reikia nesusigundyti, nepasiduoti, nes pakliūsi į įsikūnijimų ratą ir eisi per šešių lokų sistemą vėl.

Su devomis/dievais kaunasi gigantai – asurai, jie gyvena ir žūva begalinėse kovose. Jų pasaulis – Asuraloka – apimtas pavydo dievams ir įniršio (ярость).  Šito pasaulio požymiai – į visas puses besisukantys ugnies kamuoliai ir juos sapnuose mato žmonės, kurie kenkia kitiems. Agni – puranoj, Machabkaratoj ir kituose indiškuose tekstuose pasakojama, kaip šita priešprieša radosi: iš Pieno okeano iškilo deivė Varuni, stebuklingu gėrimu – sura -nešina. Dievai tą gėrimą priemė ir pasinėrė į malonumus, o milžinai jo atsisakė, ir tapo asurais. T.y, negeriančiais suros. Toliau, kai iš Pieno okeano iškilo dievas – gydytojas Džanvantari su nemirtingumo nektaru -amrita, dievai ir asurai susikovė dėl teisės tą gėrimą turėti. Pradžioje dar laimėjo asurai, bet paskui situacija pasikeitė, ir dievai, išgėrę amritos, laimėjo prieš asurus… Asurų pasaulis surištas su gerklės čakra, ir į jį žmogų atveda pavydas, išdidumas ir įtūžis.

Mituose dievai visada laimi prieš asurus, dėl ko tie dar labiau įtūžta, paskelbia naują karą, ir vėl pralaimi. Pradžioje dievų ir asurų pasaulis buvo vienas, bet, po XIVa. tekstuose jis jau suskilęs į du atskirus, nors ir esančius netoliese… Žmogaus dvasia kyla aukštyn, į ten, kurioje planetoje priklauso, kokia ji yra: Mėnuliui – augimas, Merkurijuj – piktas gudrumas, Veneroje – jausmingumas, Saulėj – ambicija, valia ir valdžios troškimas, Marsui – akla drąsa ir arogancija, Jupiterio – tamsios ydos, ateinančios iš turtų kaupimo, Saturnui – melagingumas… Toliau – Aštuntas dangus ir tampama šiokiu tokiu dievu.

Iš J. Golovino tekstų į tą pačią temą: Menulis – tai slenkstis, skiriantis pašėlusią genezės srovę nuo dangiškų, amžinai pasikartojančių planetų judesių. Mėnulis valdo stichijas ir daro tai dvejopai- traukia prie savęs, ir vėl atmeta atgal, link materijos – savo antrosios pusės… Didelę baltą moterį jau turėjom minėta sapnų ekspedicijoje, irgi. Pas J.Goloviną ji – Diana/ Anaid, „gyvenimą suteikianti sniego deivė, sniego, kuris atgyvina, ir duoda jėgų išeiti į Saulę trumpiausiu keliu“. Čia vėl pieno putos motyvas – Diana traukia, gelbsti – taip prasideda Albedo – baltasis alcheminis savęs statymo darbas, dar vadinamas „moterų ir vaikų“… (Įdomu, jog jie – balti, o pirmas etapas, Nigredo, ėjo kalba apie vyrų charakteristikas – jie juodi?)… Golovinas suartina Dianą su Dionisu – temiškai, funkcionaliai – Dionisas pas jį yra vidurnakčio saulė, Lunus, Mėnuo jaunikis – t.y, Dianos vyriškas dublis.

J. Golovino Afroditė (iš pieno plaukus) yra surišta su laisve: kai kūnas išsivaduoja nuo šaknų ir gravitacinės traukos, ir ima valdyti pats save. Afroditė – jūros kvintesencija, ji išlaisvina nuo žemės galutinai – į oro ir skrydžio stichiją, kur dominuoja Eros. Afroditė – penktas elementas, nejudantis variklis, suteikiantis dinamiką, virpėjimą, gyvenimą visom stichijom. Ji – Medūza. Tai nėra simbolis, ji tiesiog yra. Tik ji matoma ne paprastuoju, bet antruoju regėjimu, ir ji tikrai nėra grožio ar harmonijos simbolis… Kitoj vietoj Golovinas rašo apie „absoliučiai baltą gigantišką moters figūrą, kuri atsiranda, lydima baltų pelenų sniego – keliaujant link Pietų ašigalio…“ Čia yra labai įdomu pastebėti, jog dar senam rusiškam prasmių žodyne – kalbam apie XIX amžių, buvo rašoma, jog mūsų pasaulis ne trimatis, kaip dabar įprasta tvirtinti, bet penkiamatis. Ir tie išmatavimai yra: giluma, platuma, ilguma, storis ir pieniškumas! (Глубость, ширость, долгость, толстинна, пенность).

Tipiška, kaip čia susiduriam, kaip senosios prokalbės žodžiai išdalinti įvairioms kalboms po truputį: pas rusus puta atpažįstamai kilus iš pieno, bet pas juos pienas vadinasi молоко, ir jie nesuveda galų. O mes lietuviškai turim pieną, bet bangų keteros vadinasi ne pieniškom, bet putojančiom – gali pienu, gali – krauju, bet čia jau kita istorija… Ir nesuprantam, kodėl danguje pieno upės teka, anglų kalboje Mister ar Mistress turi tą pačią šaknį su rūku – mist – baltu kaip pienas (ir yra aukštesni už pavaldinius)… Ir kuo, atrodo, čia tas pienas dėtas, gal skanus ar maistingas, ar turto požymis?… O dangus tiesiog yra iš pieno – iš balto rūko, pelenų sniego – kaip teisingai pavadinti, kai nežinai, apie ką kalbi? Nesi matęs pieniško žalčio – dievo? (Ir kraujiško irgi ne?)… O Pietų ašigalis prie to, jog senuosiuose šamanų žemėlapiuose ašigaliai vaizduojami apkeisti ir Pietūs randasi dabartinėje Šiaurėje – senoji šiaurė atsidūrusi pietuose, o šiaurė, į kurią dabar vis su viltim žiūrim, yra buvę pietūs – Hiperborėja, iš kur technika į mūsų pasaulį atėjo, išsilieję vandenys, ir kiti ne žmogiški dalykai…Ir nuo Pietų Kryžiaus kryžius visuotiniu simboliu įlindo.

Tiesa, balta puta, virtusi raudona puta, irgi turi alcheminių aliuzijų- mat, po nigredo ir albedo ateina rubedo, raudona darbo stadija (rezultatas). Kai kuriuose šaltiniuose dar yra tarpinis, geltonas, etapas  – prisideda dar ir senolių išminties suvokimas – ir tik tada rubedo. Kas iš karto primena Tartarijos ar senos Rusijos vėliavos spalvas – juodą baltą ir geltoną, kurias, po „masoniškos driekolore“(trispavės) pakeitė tarybinė raudona… Ir drįskit tvirtint, jog ne magai pasaulį valdo.

Kiek esu bandžius galvoti, kokios spalvos šaliai būtų savo vėliavoj geriausia turėti, tai mūsų lietuviška trispalvė mums tikrai buvo gerai sugalvota! Žalia – nors ir pralaimėjusių kurų (ar kuravų), bet rodanti į seną praeitį, iš kurios ateinama; geltona – protėvių išmintis, kuri irgi su mumis, o raudona – rubedo – ateitis, kuri irgi priklauso mums, praeities suvokimo darbą nudirbusiems…  Vyčio vėliava, žinoma, gražu ir gerai, bet spalvos tai masoniškos – raudona ir balta (geltonos tik užuomina), bet mėlyną masonai labai greitai įpaišė – tai aišku, kas ją dabar vietoj trispalvės ir kiša…

Jei dar greitai prasibėgti žemyn, po tenai esančius pasaulius, tai pašnekėsim ir apie dar trijų rūšių sapnus: žemyn dešinėj – gyvūnų, kairėj – alkanų dvasių, o visai apačioje – pragaras. Į gyvūnų pasaulį iš žmonių patenkama urvais ir per uolas, tai – grubios jėgos, nežinojimo, šalčio ir pastovios kovos už išlikimą pasaulis. Į jį pakliuvęs, žmogus pats tampa gyvūnu ir lieka ten ilgą laiką… Alkanų dvasių pasaulyje gyvenančių, kaklai yra ilgi ir gerklės siauros, o pilvai labai dideli. Todėl jie visą laiką kankinami troškulio ir alkio, tai yra mirusieji, kurie gyvi būdami buvo gobši ir nieko neaukojo vargšams. Taip pat tie, kuriuos giminės užmiršo, ir nemaitina, kaip priklauso… Dalis jų su laiku tampa vaiduokliais, matomais kryžkelese…

Pagal lietuvių mitologiją, atgimstama augalu, paskui gyvūnu, paskui – vėl žmogum – gal yra ir toks, aukštyn nesiekiančių vėlių ratas… Jei kurai (kuravai), mirę išeina į medžius, o  dar pas mus dar ir dabar klausiama „iš kokio kelmo esi spirtas?“…  Ir paskui, karvei lyžtelėjus pelenus, gimstama gyvūnu, o iš paukščio kiaušinio ir is viso, žmogus gali išsiristi, jei ką, tokia tai speciali erdvė… Tai kokie archaiški esam!

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as