Suprasti mitus. I dalis

Sapnų kosmologijos specialistas, Tuvos šamanas Olardas Diksonas savo knygose aiškina ne tik apie Tibeto Mirusiųjų knygą, bet ir apie Medicinos atlasą – tais laikais visi šitie dalykai glaudžiai siejosi tarpusavy: medicinos atlase vaizduojamas sapnuojantysis, meditacijos būsenoj ir apsuptas sansaros pasaulių, matomų sapnuojančiojo kaip nusistovėję vaizdiniai. Jo sąmonė lokalizuota širdies aukštyje, bet ji gali judėti po kitas kūno vietas, vertikaliai ir horizontaliai, kartu su gyvybę palaikančia vėjo energija – aukštyn, žemyn ir į keturias pasaulio šalis, ir atitinka 6 pasaulius – lokus iš klasikinės indų – budistų kosmologijos (apie ką smulkiai kalbėta pereituose įrašuose).

Aukštyn – dievų pasaulis ir titanų pasaulis – Devaloka ir Asuraloka, žemyn – gyvūnų, dvasių ir demonų pasauliai, o horizontaliai – atsirandama viename iš keturių žemynų, esančių keturiose pasaulio šalyse išoriniame kosminiame okeane, bet jų kilmė yra žmogaus sąmonėje – jo širdyje – tai žmonių pasaulis. Jei sapnuojantysis juda nuo savo širdies pirmyn, t.y. į vakarus, pasimato Liupach žemė – Didysis kūnas. Laikoma, jog ji yra pusmėnulio formos ir atitinka baltą spalvą – įėjimą atpažįstame iš ežero su plaukiojančiojamis jame gulbėmis. Tos žemės gyventojai gyvena prabangoje ir pertekliuje, jie geranoriški, ramūs ir leidžia laiką ilguose tuščiuose pasišnekėjimuose (neturinčiuose nieko bendra su religija).

Jei nuo širdies judėti į dešinę, pasimato pietinė žemė, užstatyta didingais pastatais. Tai – mūsų pasaulis – Džambuling (ką galima išversti kaip „šalis, kur Džambu obels vaisiai krenta į vandenį“). Tie vaisiai kartais laikomi žmonių, gyvenančių tame kontinente, kančių priežastimi, nes jie suteikia blogio ir gėrio pažinimą, o juos suvalgiusieji užmiega nepabundamai – toliau gyvena sapne (iliuzijoje)…. Budistų simbolizme ši žemė turi avino mentės formą ir mėlyną (žydrą) spalvą. Palyginus su kitais, tai mažas, bet turtingas pasaulis, kur vyksta priešingybių, šviesos ir tamsos kova. Jame egzistuoja kančia, ligos ir griovimas – su šiuo pasauliu turi ryšį tie, kurių širdyje gyvena egoizmas, įprastas žmogui noras turėti, nugalėti, pasiekti sėkmę. Tibeto medicinos atlasas rašo, jog“šis pasaulis susijęs su vėjo energijos vyravimu žmoguje „- t.y. žmogiškų aistrų, kurios ir yra pagrindinė Džambulingo varomoji jėga. Šalimais šio kontinento randasi sala Ngajabing, joje gyvena rakšai – milžinai, valdantys magiškas jėgas (siddchi).

Jei eiti nuo širdies atgal, ten yra Balang – chiod žemė, „jaučių bandomis turtinga“. Ji apvali ir atitinka raudonos saulės spalvą. Gyventojai čia visiškai nereligingi, užsiima jaučių ir arklių auginimu, mėgsta pavalgyti, ypač mėsos, kurią kepa ant ugnies. Tibeto medicina sako, jog tokie sapnai būdingi žmonėms, kuriuose vyrauja tulžies energija, nulemianti savo ruožtu tokį sąmonės aptemimą, kaip irzlumas ir įtūžis.

Jei nuo širdies pasukti kairėn, pasimato šiaurinis pasaulis Daminian (Utara Kuru sanskrite). „Šiaurinių žmonių Kuru žemės“, tradiciškai ji žymima žalios spalvos kvadratu. Tai didžiausias, drėgniausias iš kontinentų, su daugybe ežerų. Ten gyvena stambūs gyvūnai, pvz, drambliai. Žmonės čia užsiima gyvulininkyste ir nesistengia tobulintis dvasiškai, nors, turi daug kitų gerų savybių ir garsėja ilgaamžiškumu. Juos aprašinėjantys paprastai nurodo, jog „jų veidai primena arklio galvas“ – šis sapnas aplanko žmones, kuriuose vyrauja flegmos energija, t.y. jie linkę tingėti ir jų protas veikia lėtai… Lankymasis šiose žemėse sapnuojant, nieko neįrodo ir yra neprivalomas jogams, taip pat nėra reikalo švaistyti energiją, bandant ten ką nors pakeisti. Visi tie kontinentai yra ne kas kita, kaip proto būklės projekcijos ir naudingos tik, pvz, nustatyti kūne vyraujančios energijos rūšį, ir gydant kūno stovį. Taip pat treniruotis, kad galėtum sąmoningai veikti, judėti sapnuose yra prasmė, ruošiantis ir po mirties sąmonės neprarasti ir saugiai patekti į ten, kur tau skirta.

Jaunystėje, įkvėpta Šri Aurobindo biografijos, aš irgi labai norėjau išmokti atsiminti sapnus – saugokis išsipildančių norų! – vos nuo galvos nenuejau, kai kiekviena naktį po aštuonis sapnus nebe pamiršdavau… Bet tada niekas nepasakė, jog tai – tik pirmas etapas. Toliau reikia treniruotis tuose sapnuose sąmoningai veikti – judėti, matyti daiktus, asmenis ar reiškinius, kurie tau įdomūs, gauti atsakymus į aktualius klausimus… Šita prasme buvo labai įdomu skaityti, jog tas pats Olardas Diksonas 2014-15 metais organizavo pirmąją sapnų matymo ekspediciją (aprašymas yra fb). Tikslas buvo pakartoti arba paneigti viduramžių indo – tibetiečių sapnų žemėlapius: per Fb buvo surinkti apie tūkstantis žmonių, sąmoningus sapnus (sapnų jogą) praktikuojantys: sugebantys sąmoningai orientuotis sapnų erdvėje. – priekyje visada Rytai – Liupach žemė, dešinėje Pietūs, Džambulingas, kairėje Šiaurė, Daminian kontinentas – svarbiausia sapnuojančiam buvo išeiti iš „einamų, kasdieninių siužetų linijų“ ir visą laiką eiti į kairę.

Ekspedicija taikė į šiaurę, Daminian žemes, ir truko devynis mėnesius. Galiausiai iš devynių dalyvių buvo surinkti 27 pranešimai – jie pasiekė tikslą ir kontaktavo su Kuru tauta… Čia reikia priminti, istorinė Kuru valstybė egzistavo Industano šiaurėje XII- IX amžiuose iki mūsų eros. Kuru buvo legendinis mėnulio (Luna) dinastijos valdovas, davęs pavadinimą dinastijai, ir savo valdomai tautai. Iš jų vėliau kilo Kuravai ir Pandavai – pirmieji nuo karingųjų asurų, antrieji – nuo devų. Machabcharatoj aprašytas jų mūšis dėl sosto, Pandavus palaikė Krišna (kuris juos ir sukiršino) ir jie laimėjo. Bet Kuru karalystė nedingo galutinai, ji perėjo į kitą erdvę – į sapnus, ir tapo šiauriniu, pačiu didžiausiu kontinentu – Uttara Kuru – žalias kvadratas. Vietiniai ten, kaip minėta, nėra dvasingi, bet geranoriški, tingūs ir negudrūs, po mirties išeina į medžius.

Sapnų pranešimai patvirtino, vietinių rūbai ilgi, o galvos kampuotos – jas jie gali nusiimti ir užsidėti atgal. Pakeliui buvo sutikta „didelė balta moteris iš sniego“… Kuru žemėje pasitaikantys (mūsų rūšies) žmonės yra patarnaujančioje rolėje kurams, miestuose vyrauja laiptai pastatų išorėje. Gyvenama bendruomene, kartu dirbama, valgoma, miegama, moterys atskirai, vyrai atskirai, vaikai atskirai – komunizmas?! Rojus?!… Pasakyta, jog mes esam laukiami, kada „vėl pagaliau būsim kaimynais“.

Mėgstama prisiminti, jog egzistuoja pranašystė, girdi, Kuravai su Pandavais susikaus vėl, kažkada, dar kartą, ir tada pasaulis pasikeis… Rusuose mėgstama tvirtinti, jog tas mūšis jau buvo – tankų kautynės prie Kursko 1943 metais, kai liudininkai matė tuo pat metu ir danguje basikaunančias jėgas, ne tik žemėje verdantį mūšį… Kai visai neseniai turkai ėmė spausti kurdus iš Sirijos šiaurės, matomai irgi, buvo bandyta sumanipuliuoti tokį epochos pabaigos mūšį – kurdai atitinka vienos pusės pavadinimą… Nors pats mitinis mūšio laukas yra Indijoje iki šiol, Kurušatras – nors, jei manęs klausiat, tai „šatras“ yra kalnas, o ne laukas – šatriniai bažnyčių kupolai ir Chartro katedra, Šatrijos kalnas yra kaip „sviestas sviestuotas“… Taip pat yra interviu su A. M. Piatigorskiu (net ir filmas dokumentinis), kur jis Indijoje, stovi tame lauke ir filosofuoja, kaip „kasdienybėje nesimato mitiškumo nežinantiems, nors tiksliai žinoma, kad jis – mitiškumas – istoriškai tenai yra…“

Su tuo kalnu tai ne taip paprasta, ne tik sapnuojantysis buvo vaizduojamas keturių žmonių loko kontinentų centre kalno forma. Jis yra ir pasaulio kalno – Meru – atitikmuo ir visatos centras, pagrindas. Žmogaus kūne Meru atitinka stuburo koloną, kuria teka energija (varinėjami vėjai), ir sąmonė, kartu su ja, gali pakilti arba nusileisti. Sapnuojant, judėjimas aukštyn ar žemyn nuo širdies iššaukia tokius sapnus, kaip lipimas laiptais, kopimas į kalną ar į medį, skraidymą danguj arba atvirkščiai, nusileidimą į kažkur, pasinėrimą į vandenį ar požemį.

Tai tam tikras energetinis liftas, atitinkantis Pasaulio medį, kuriuo šamanas ar kitas ekstatinių būvių meistras pasiekia tuos ar kitus pasaulius

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as