Socialinės sistemos ir matematiniai modeliai yra priešingybės! (IV dalis, pabaiga)

Kaip keistai tai neskambėtų, bet visuotinis privalomas švietimas – mokyklos lankymas – atnešė ir kartų konfliktą į visuomenę, kurioje iki to laiko skirtingos kartos sugyveno harmoningai, jaunesni gerbė vyresnius, mokinosi iš jų patirties, su įdomumu klausėsi jų pasakojimų – atsilikusiose ir dar ne taip visuotinai apšviestose visuomenėse dar ir dabar taip yra!… O kur tik jauna karta pakliūva į valstybės ir mokyklos nagus, tai ten visa harmonija ir dingsta: raštingas jaunimas operuoja jau iš kairės smegenų pusės ir tuoj pat atsiranda poreikis konkuruoti su vyresniaisiais, įrodyti, įtvirtinti save. Savas jaunumas, nepatyrimas ir neišmanymas kompensuojamas tikėjimu tuo, ką mokykloje išmokino pagal vyraujančią ar valstybės tuo momentu stumiamą ideologiją, ir gaunasi Pavlikai Marozovai ar nauja eurokomjaunimo – trockistų – karta. Ir vyresnieji nurašomi kaip nieko verti ir nieko nereiškiantys – dar turi džiaugtis, kad nepaskundžiami kokioms ten instancijoms ar jų viešai, kaip ideologinių priešų, neatsisakoma.

O jeigubūtų taip, kad mokykloje, nuo mažens mus mokintų apie socialines sistemas, o ne lieptų kalti matematinius modelius ir mokslines žinias? Jeigu mokytų apie žmones, jų sudėtingumą, tik provizoriškai tą supersudėtingumą sisteminant – kad mūsų kiekvieno unikalumas taptų aiškus ir liktų svarbus?… Jei žmogus iš mokyklos išeitų, įpratęs žinoti, jog jis yra biosistemos dalis, socialinės sistemos dalis ir dvasinių žmonijos turtų dalininkas, tai, ar suprasdamas sistemos veikimą, galėtų gyvenime daryti ką blogo kitam, kenkti gamtai, vykdyti kokią nors žalingą politiką ar ideologiją, vogti? – Ar galėtų taip elgtis, jei suvoktų, jog tuo pačiu kenkia ir asmeniškai sau? – Tada gi būtų automatiškai aišku, toks žmogus yra arba psichinis ligonis, arba priešas ir visuomenė nuo tokių išsigydytų labai greitai!

O to, matomai, kaip tik ir negalima leisti – ką reiks parazitams daryti, jei juos taip lengvai atpažins, išaiškins ir izoliuos?

Sistemiškumas yra žmoguje genetiškai – bendruomenė, giminė, kolektyvizmas, bendradarbiavimas. Ir tai griaunama iš visų jėgų, o kiek išgriauti nepavyksta, tai pasinaudojama žmonijos standartizavimui ekonominiams tikslams. Nes kai visuotinai priimta, jog žmogus yra unikalus, tai tos pačios tabletės, pvz, nuo tos pačios ligos kiekvienam iš mūsų neprirašysi ir nepaduosi. Ar serijiniu būdu pasiūto rūbo, ar elgesio taisyklių, visiems bendrų… Ne, kad serijiškumas gamyboje vyktų, tam reikia, jog būtume tipiniai, vienodi, nesiskirtume – manytume, kad nesiskiriam. tada nukopijavai aspirino formulę ir varyk milijardais tablečių, ir jos neš tau milijardą pinigėlių… Todėl mums įdiegta, jog bendruomenės, sociumo  nariai tai kaip ir automatiškai reiškia, kad vienodi.

kažkaip niekas nesustojam pagalvoti, kad ir sociumą sudarydami, žmonės vis tike yra kiekvienas kitoks gimęs, augęs, ir kitokiu gyvena, kitokiu yra… Jei žmonės tikrai būtų vienodi ir tokie patys, tai kam reiktų jų tiek daug? – užtektų vieno egzemplioriaus ir tuo būtų viskas pasakyta. Taip kad ne vienodumą mūsų akcentuoti reiktų, o vertinti skirtingumą ir unikalumą – tai būtų į naudą žmonėms ir žala parazitams. Filosofas A.Piatigorskis nepavargdavo akcentuoti: kitas – tai ne tu! Kad nereikia kitame automatiškai matyti save, o jau tame, ką per tv rodo – atseit, kažkokį vidutinį, normalų, statistinį pilietį – tai ir iš viso, reikia nežiūrėti, nes tave bando performatuoti, tau bežiūrint ir tavo unikalumą sunaikinti čia pat, kur stovi, nuo kasos nenueinant, taip sakant…

Kas dar įdiegiama tokiam primityviu mokslu ir supaprastinta matematika išaugintam piliečiui, tai klausimas, kam jam reikia kultūros? – Nes juk nereikia, kas jam iš jos? – Ekonominėm ir materialinėm kategorijom mąstant, tikrai, jos pasiūlą galima atmesti. Ir atmetama… Be jokio sąžinės graužimo. Kai panirimas į kultūrą aprūpina žmogų imunine sistema šiam pasaulyje. Ir ją arba įgyji, rimtai į kultūrą žiūrėdamas ir ja užsiimdamas, arba jos taip ir neturi, esi vėtomas mėtomas visų (ideologinių ir propagandinių) vėjų, ir net nežinai, kodėl tau taip tenka gyventi. Nežinai, ko neturi.

Kaip socialinė sistema turėtų būti organizuota? – Ji turėtų turėti nematerialinį tikslą – svajonę – kuri būtų netgi per viena ar dvi kartas nepasiekiama, bet kurioje visi galėtų dalyvauti, norėtų dėl jos stengtis, manytų esant prasminga gyventi, dirbti, ją ginti… Ir tada visos visuomeninio gyvenimo sritys irgi orentuotūsi ta pačia kryptimi – ekonomika, moksliniai tyrimai, pedagogika, gyvenimo būdas, poilsis… Bet, net ir taip idealiai suorganizuotą socialinę struktūrą galima panaudoti geram, o galima – blogam. Tiek TSRS turėjo tokią į komunizmą nukreiptą orentaciją, tiek fašistinė Vokietija, ir žinome, kas iš to gavosi.

dabartinė vakarų visuomenė suorganizuota su tikslu naudoti, nukreipta į materialines vertybes ir pinigų kaupimą, kariam jokių ribų nėra, tas tiesa. Bet, kaip tikslas tai netinka – ar reikia aiškinti, kodėl šita svajonė mirusi? jei iš viso, kada nors gyva buvusi? – o jeigu ji tau nepatinka, tai tavęs visuomenėje ir nereikia, nusibaik ir pats… Nenori, tai ir negyvenk: gali nusigerti, žudytis, niekam tavęs nepritruks. Bus tik apsidžiaugta, jog viena pensija mažiau reiks mokėti…Ne, svajonė turi būti nemateriali, ji turi iškelti žmogų aukščiau įprastos kasdienybės, aukščiau savęs paties. tada ji tiks ne tik pasilaikyti sunkią valandą, bet ir žmogų pati ves paskui save, trauks augti.

Blogai, kai žmogus nesuvokia to kas vyksta aplinkui esmės, neturi referencijų lauko, nemasto t.y. nesintetina informacijos į prasmes… bet yra ir kitas kraštutinumas, kai gyvenimo nebe sugebama matyti ar juo grožėtis, visur matant tik prasmines konstrukcijas, ideologiją, propagandinius triukus – tada irgi esi statistinių modelių veikimo užvaldytas, priemonė pasauliui pažinti irgi tapusi pačios savęs tikslu. dešiniojoje smegenų pusėje be kairiosios nelieka dinamikos, bet atvirkščiai, tai ne tik kad ramybės nelieka, bet nelieka paties gyvenimo.

išbalansuokime kaip nors per vidurį!

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as