Socialinės sistemos ir matematiniai modeliai yra priešingybės! (II dalis)

Pažiūrėkim, kaip humanitarinės sistemos yra priešingos statistinėms: kuo daugiau žmogiško elemento, tuo daugiau dinamikos, ko pasekoje dingsta galimybė ką nors prognozuoti… Prognozuojamos yra tik statistinės sistemos, nes jos – statiškos… Bet, iš jų jokios naudos, siekiant valdyti situaciją, nes gyvenime viskas yra dinamiška.

Naujausiais laikais, Apšvietoje, modernizme mes jau gyvenam, įsprausti į tokią statišką statistinę schemą: visos gamtos dalys aprašytos ir sunumeruotos, gyvūnai, augalai, žmogaus raumenys, cheminiai elementai – viskas turi lotyniškus fiksuotus pavadinimus. Mineralai į lentynėles sudėlioti, maisto produktų sudedamos dalys išskaidytos – ir niekas, pastebėkit, negali virsti kažkuo kitu, nėra jokių laikinų, pusinių rūšių, o rūšių išnykimas prilyginamas katastrofai – išsikraustymo į kairę smegenų pusę rezultatas.

Senajame, dešinės smegenų pusės,į mus iš mitų kalbančiame pasaulyje, buvo kitaip: „daugelis baltų dievų ir deivių gali pasiversti gyvūnais (plg. Laima – gegute, Medeina – vilke). Nuodugnus tyrinėjimas atskleidžia, kaip šie pavidalai kinta ir priklauso nuo erdvės, dievų veikimo vietos. Antai deivė Aušrinė Žemėje matoma kaip Merga, danguje virsta Žvaigžde, o vandenyje – Kumele. Aušrinės brolis gali būti bulius, žirgas arba žmogus ( plačiau apie tai rašė Greimas)

Baltų mitologijoje žuvys dažnai vaizduojamos kaip kiaulių, karvių ir kitų gyvulių banda, o žuvų karalius – kaip piemuo. (Apie Neries upės akmenis kalbant) Pugainių Piemuo puikiai dera prie gyvuliais vadinamų Neries akmenų. Tai, kad žuvų piemuo taip pat vadinamas velniu (kipšiuku) ar šlubu velniu, rodo, kad kalbama apie senosios religijos dievybę, kuri vėliau virto piktąja dvasia. Dėmesį patraukia ir tai, jog painioje religijų kryžkelėje atsidūrė ir netoliese nuo Piemens esantis Šventasis akmuo…“ (V.Vaitkevičiaus Neries ekspedicijos dienoraščių).

Viskas buvo įmanoma ir įmanoma akimirksniu. Ne tik dievai ar pasaulis, žmonės irgi buvo kitokie: žmogus negali skraidyti, nes skraidymas jam Apšvietos ir jos pasekoje atsiradusio mokslo nepaskirtas, o ne todėl, kad jis to negali fiziologiškai – daug mes žinom dabar, ką žmogus gali ar negali… Raganas išgaudė ir sudegino, o kas gyvas liko, tai laisvanoriškai skraidyti užmiršo. Žmonės su šunų galva, arklio liemeniu ar žuvies uodega – pasakos, gal dar tik vilkolakių problema likus…

Žmonės, virstantys medžiais, debesys, nusileidžiantys iš dangaus ir virstantys ežerais, liūtai su vanago galva ar liūto galva su roplio liemeniu… Gulbės, kurios gali būti žąsys, gervės, gandrai ar sakalai ereliai, pelėdos – skirtingose pasaulio vietose žmonių pasakojimuose jie užima vieni kitų vietą ir atlieka tas pačias funkcijas… Viso to nėra, būti negali, nesiskaito – senąjį pasaulį palikom, apleidom, atsisakėm… Persikraustėm į naująjį. Bet tai atvėrė vartus mokslui ir technikai, kurti visokiausius geležinius priedus – mašinas, lėktuvus, traukinius. Žmogaus su visomis veikiančiomis jo savybėmis pilnai funkcionuojančio, valdyti niekam neišeitų – jis neprognozuojamas. O tokį nukenksmintą variantą, kokiu esame dabar – sumechanintą ir toliau technologizuojamą -prašom: ir per techniką valdyti galima, ir techniką iš jo atėmus, irgi.

Nes pats iš savęs jis tada jau gali vis mažiau – kas ,pvz, bent dar mintyse skaičiuoti mokam? Iš viso, skaičiuoti mokam?… Tuoj ir vaikščioti savom kojom taps problema.

Bet grįžkime prie temos: jei socialinėse sistemose atmetami visi žmogiški – neprognozuojami faktoriai – jos tampa mechaninėmis ir apie jokį žmogų ten nebe eina kalba. Kaip šitas prieštaravimas išsprendžiamas? – O gi kam to žmogiškumo (žmogui) iš viso reikia? Kam žmogui jausti, prisiminti, svajoti, spręsti būties klausimus, ieškoti gyvenimo prasmės ar kitų atsakymų? – dar I.Kantas sakė, jog vis tiek nerasit! – aišku, kuria smegenų puse operuodamas, jis tai pareiškė.

Ir maždaug nuo tada žmonės, visi likę, Ašvietos irgi tik į kairį pusrutulį,  turėjo būti pervesti ir ten likti ant visai – reikia nutraukti visus beprasmiškus filosofavimus ar dūsavimus apie sielą, turi likti tik grynai mechaninė, logiškoji priežasties ir pasekmės dalis, į vieną liniją išrikiuota.

Netgi ne kaip robotai turėjom tapti, bet tiesiog, robotai. – toks buvo modernumo tikslas, naujovė ir sektina mada… Tokia ji likus ir iki šiol. Viskas tampa apžvelgiama, nekomplikuota ir, svarbiausia, lengvai kontroliuojama ir prognozuojama.

Humanistinių mokslų reikšmė nusmuko iki tiek, jog jų paprasčiausiai nebe reikia skaičių eilučių valdomoje visuomenėje. Juos keičia nesustojantis informacijos srautas, per visus kanalus ne tik pasiekiamas, bet ir siekiantis tapti privalomu. O kad prasminė tos informacijos dalies nesuvokiam, nepasivejam, net nebe įtariam ją esant, tai ir nereikia, kas turi laiko ar noro galvoti ilgas lėtas mintis? – techninis, mechaninis ar statistinis planas yra saugus, nes jame nėra jokio netikėto žmogiškumo apraiškų..

Įdomu bandyti atsekti, kada jausmų, minčių, įvaizdžių pasaulis, kuriame persipina praeitis, dabartis ir ateitis ir kurio neįmanoma standartizuoti, ėmė išeiti iš mados, jo reiškėjai pradėjo likti mažumoj? kada maždaug jo vietoje imtas propaguoti tik faktų ir jų ryšių atpasakojimas – netikėtas to pavyzdys būtų romanas „Karas ir taika“… kai sustoji pagalvoti, pasirodo, kad tikrai, XIX amžius, jau tada… O dabar tai ir iš viso.

Tampame kibernetine sistema vietoj socialinės humanistinės.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as