„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis

Žmogui buvo svarbiausia šeima, asmeninis gyvenimas. Profesija, tarnyba, dalyvavimas sociume buvo pareiga, lėšų pragyvenimui uždirbimas, oficialus socializavimasis. Viskas sukosi apie šeimą ir privatumą, kol buvai ten, tame soc. sluoksnyje, kuriame gimei, tokia buvo tvarka ir keisti jos nebuvo nei galimybės, nei tokios ambicijos. O kai ėmė veikti socialiniai liftai, kai karjeros ar susikrauto turto pagalba tapo įmanoma pakeisti soc. poziciją, kurioje gimta, prasidėjo koncentracijos taško persislinkimas – pradžioje buvo dirbama ir uždirbama dėl šeimos, kad vaikai turėtų geresnę ateitį ar galimybes, o palaipsniui tai pervirto į norą pasireikšti pasaulyje per profesiją, įsitvirtinti per kapitalą, ir šeima tapo tam tik pagalbinė komanda, instrumentas, o dar vėliau – jau trukdis, stabdis, reikalaujantis laiko ir dėmesio ir energijos… Asmuo ėmė gyventi sociume ir privatus gyvenimas praktiškai atmirė. Šeima asmeninėje ardvėje, privačiai nereiškia nieko, jei jos nerodai viešai – atostogų nuotraukų, vaikų pasiekimų, žmonos grožio, įtakingų uošvių – ji liko svarbi tik kaip socialinis konstruktas, todėl jos nori ir gėjai, ir transgenderiai, ir jie nori turėti vaikus ir uošvius ir t.t…. Nieko asmeniško, taip sakant, tik būdas reikštis visuomenėje, kurį norime naudoti ir mes. Nes vaikus auklėja ir augina vis tiek mokykla ir valstybė, senais žmonėmis irgi rūpinasi valstybė, taip pat vargšais ir ligoniais… pareigos ne mums.

O tai apie ką tada žmonės kalbėdavosi, bendravo, kuo buvo užpildomas laisvas laikas? – Idėjomis, aukštąja matematika, etinės tradicijos kazuistika, estetika, mistiniais pergyvenimais, poezijos skaitymu ar deklamavimu, odžių dievams kūrimu… Pastebit, jog dabar žmogui net neįdomu niekas, kas yra teigiama, harmoninga, gražu – reikia blogio, kraujo praliejimo, siaubų (Dantės Rojaus niekas neskaito. Jei skaito, tai tik Pragarą)…
J.Golovinas„Juodieni Gustavo Mairinko paukščiai“:
Susipažindami su rašytoju Gustavu Mairinku, paliekame savą erdvę ir pereiname į jo sukurtą psichologinį klimatą. Ar tikrai? – Akimirksniu pažiro kruvino supratimo žiežirbos, ir atsivėrė aplink plytintis peizažas. Mes apsupti… Tą knygą geriau mesti, geriau grįžti į savą vietą gyvenime ir galvą paslėpti po tarpusavio sąntykių adijalu. Ar dienų, ar – tv programų…“Tik negalvok apie nieką neįprasta, lik prie senos kasdienybės“- perspėja vidinis balsas. „Mintys pavojingos kaip žaibai…“- Bet ne taip paprasta su mėsa išplėšti apnuodytą perskaitytų G.Mairinko svarstymų strėlę.

Mes neturime savo vietos pasaulyje, kadangi esame sergantys, gyvename ligoninėje ir gydytojai diriguoja kiekvienu mūsų egzistencijos motyvu. Mums pastoviai patariama, mūsų meniu konsultuojamas, judėjimas reguliuojamas, išrašoma begalybė receptų kaip elgtis. Gyvename universalios epochos parodijoje, Raudonasis didžiojo riterių Johanitų- hospitalierių ordino kryžius tapo labai abejotinos medicininės pagalbos simboliu – nežinia kas knisasi mūsų kūnuose, išsuka ir įsuka ten mašinos detales… Žodžiu, gyvename sanatorijoje.
Nedideliame G.Mairinko etiude „Skauda“ vaizduojamas psichiatrinės klinikos priimamasis, su jame sėdinčiais gyventojais ir apsilankiusiais. Niekas nekalba – bijo, kad kaimynas pradės kalbėti apie savo ligą arba suabejos gydytojo metodais… Neapsakomai tuščia ir vieniša. Stebėtojas ramus ir revoliuciją mano esant įmanoma:“nenustebsiu, jei visi šitie žmonės, be jokios komandos iš šalies, susispaus kaip į vieningą žmogų ir ims griauti viską iš eilės – langus, lempas, stalus…“ Bet nieko tokio neatsitinka, nes „mus visus slegia laikas ir išsunkia mus kaip koks polipas.“

G.Mairinkas stengiasi apčiuopti problemų Gordijaus mazgą: kažkuo išprovokuota mumyse gyvybė įžiebia mūsų akių vyzdžius, priverčia mus dirbti, suktis, šaukti, mylėti, nekęsti… Ir, kai ši veiksmo provokacija baigiasi, akys vėl užgęsta, galva nulinksta, pirštai sukimba ir mes sėdime sunkiame, įtemptame laukime… Laukiam naujos provokacijos impulso. Afrikoje tai vadinama „tairi poza“, Haityje – zombio poilsiu – taip sėdi burtininkų atgyvinti lavonai po atlikto monotoniško ir elementaraus darbo. Stebėtojas jaučia, jog ir jis pats iš lėto įtraukiamas į tą lemtingą suakmenėjimą: „atsimenu visus niūrius savo gyvenimo pergyvenimus, jie iš eilės pasirodo atmintyje ir spokso į mane juodomis domino taškų akiduobėmis. Toks jausmas, kad mano burnos ertmė užkimšta pilka kaučiukine mase, kuri plečiasi, užpildydama gerklę ir smegenis“. Iš baltų domino plokštelių žiūri juodos domino akys, šalimais sėdintis jaunuolis bando savo kaulines plokšteles sudėlioti į dėžutę ir simetriškai tai padaryti jam niekaip nepavyksta… Stebėtojas, analogiškai, stengiasi įvesti tvarką savo varganoje galvoje.

Vienas iš daugelio G.Mairinko ontologinės schemos variantų: gyvenimas – kankinantis laukimas, užpildytas pastovių kauliukų perskaičiavimų – pergyvenimų, sekundžių; gyvenimo erdvė – kambarys, kur ant sienų iškabinti medikų patarimai, dėžutė, grabas. Šiame kontiniume sėdi ar stovi marionetės, manekenai, vaškinės figūros, bandantys suprasti, kas juos prie tokios būsenos, prie tokio gyvenimo privedė – kur trūkstamoji grandis, koks fatalus įvykis ar pergyvenimas nulėmė jų taip vadinamąjį gyvenimą ir užtinkavo baltai jų spalvingas svajones… Jie ima kaulines domino plokšteles ir apžiūrinėja jas iki skausmo akyse: štai gyvenimas, štai mano pozicija jame. Blogai aš gyvenu, reikia keisti laikyseną, reikia į gyvenimą žiūrėti rimtai, arba kaip tik, abejingai, neprisirišti – į viską nusispjaunant.
Tokiais apmastymais prasideda racionali egzistencinės katastrofos uvertiūra. Nes „būti pasaulyje“ tai visai nereiškia jame ieškoti schematiškų, chimerinių orientacijų ar specifinių sąntykių su juo. Tarp „tik“ ir „tak“, neaiškioje erdvėje tarp verčiamų puslapių, gali atsitikti viskas, kas tik norima – paukštis gali atsitrenkti į lango stiklą, sudužti laivas, dvidešimt metų kalėjimo, nudeginti atradimo skausmas. „Tarp sekundės ir sekančios sekundės eina riba, kuri nėra laike – mes tik manome, jog laikas yra tęstinis“.

Tai – tokie mazgai, kaip tinkleliuose“, skaitome pasakojime „Bal macabre“. Suskaičiuoti visus mazgus dar ne laikas. O mes vis tiek, juos skaičiuojame – 1, 2, 3, 4… Mes esame pagauti į laiko tinklą, jame supainioti, blaškomės jame ir priimame savo traukulius už tikrus pergyvenimus, o nevalingą tasymąsi ir važinėjimąsi po žemę – laikome nueitu gyvenimo keliu. Nervinis “tik” ir užsigalvojęs “tak”, žadintuvas ir sekundometras, panikuojantis, troškulio iššauktas drebulys ir kvailas apgailestavimas pagimdo vieną ir tą patį: reikėjo pasielgti ne taip, bet taip… Charakteringas mūsų amžiaus pradžios klausimas “ar aš einu, ar mane veda?”
Jei aš, tai kas toksai aš? Jeigu jie, tai kas tokie jie? – Nepakaltinamumas, gūžtelėjimas pečiais, žmogžudystė nepakaltinamumo būsenoj – gaivališki yrančio kūno traukuliai, marionečių kraipymasis, beviltiška budelio gestikuliacija, o jis nuoširdžiai tiki savo misijos teisumu. Tai – laiko leidimas, žiopsojimas. O kur tada tikras laikas, tikras gyvenimas? – Atsiverskim knygą ir paskaitysim: “nepakaltinamumas yra aklai pabudintas impulsas. Aistra – šviesus ir koncentruojantis sprogimas egzistencijos kontiniume.”

Labai paviršutiniški pasakymai: įsiūtis prasiveržia ir išgaruoja; neapykanta gyvena ilgai. – Meilė ar neapykanta ne tik gyvena ilgiau, bet ir suteikia tikrą laiką ir stabilumą mūsų buvimui” (Heidegeris “Nyčė”). Filosofija iššaukia neramių apmąstymų būklę, bet kur rasti meilės ir neapykantos realybę?

(Bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as