„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis

Kitas sugalvotas bendrosios idėjos variantas: “gyvenimas pats iš savęs yra pavojingas, liaudis – tai žolė pjovimui, banda, auklėti tuos galvijus beviltiška, reikia juos užspausti arba bent jau saugotis jų, visada būti budriam… Kai iš tikro gyvenimas yra begalinė improvizacija ir jokiai analitikai nepasiduoda. Praeitis ir ateitis iš esmės yra cerebraliniai fantomai. Supantys žmonės ir daiktai ir yra tai, kuo jie tau save rodo… O inteligentas su tuo sutikti negali, jis žino: mes sau, o gyvenimas – sau; čia mūsų vidinis pasaulis, o tas – išorinis, iki kraštutinumo netobulas, besišaukiantis reformacijos. Todėl inteligentas supanikuoja ir pasimeta, kai susiduria su realybe – ypač ta, kurios negali atpažinti kaip ženklų sistemos (ir tokiu būdu sukurti distanciją tarp jos ir savęs). Pvz, netikėta agresija, beprasmis žiaurumas, nepadorumas, nešvankūs anekdotai, materialinio pasaulio dugno pasireiškimo būdai… Jie panikuoja, matydami košmariškus civilizacijos peizažus ir „techninę barbarybę“, nors, visa tai taip pat natūralu, kaip medžiai ir žvaigždės. Čia toks momentas: reikia skirti mokslą nuo technikos.

Mokslininkai sugalvoja abstrakčias schemas ir modelius, „mokslinė realybė“ – fantastikos panoramos porūšis (Ortega y Gasset)… O techniką daro, pagamina paprasti žmonės iš liaudies, padedami specifinio rankų proto ir specifinės medžiagos intuicijos. Tai tas pats, kaip laukinis žmogus orientuojasi džiunglėse ar pasirenka medį, kuris tinkamiausias išskaptuoti valtį. Pastebėkim, jog tiems paprastiems žmonėms bet kuri materija yra individuali ir gyva. Iš čia juokeliai apie inteligentus, kaip apie berankius, nemokančius įkalti vinies ir pan. Aišku, kodėl: „protiniams darbuotojams“ – sociologams, politikams, ekonomams, juristams, humanistams, švietėjams ir kultūrininkams, žmonija yra vienarūšė žmogiška materija, tinkama bet kokiam eksperimentui ar ideologinei interpretacijai… Ir gerai, jei tai – „gerieji inteligentai“, pergyvenantys dėl šviesios žmonijos ateities. O jei ne? – bet visi jie yra bendrųjų idėjų vergai, agresyvių galvos smegenų somnibulai. Smegenų, išsunkiančių pirma iš savo šeiminiko gyvybės syvus, o paskui ir iš visko aplinkui… Todėl reiktų džiaugtis, jog vis tik vargu ar šitam tobulam mirties instrumentui pavyks nugalėti pirmapradį Chaosą ( nes tai – tik Afroditės preogatyva).

J.Golovinas , 2002 metų radio interviu fragmentai:

Žinoma, minioje ištirpti yra blogai. Ypač mūsų laikais, kai minia iš esmės vaidina pagrindinę rolę mūsų gyvenime. Kur bedirbtume, ką bedarytume, mus visada supa minia. Išsidalinusi į grupes, kažkokias organizacijas, mafijas, ir t.t. Bet vis tiek, ta pati minia.
Jei seniau minios buvo pakankamai pilka mase (pvz, XIXa. klasinėje visuomenėje), tai dabar, kai klasių nebėra kaip po tokių (iš tikro yra, tik jų visuomenėjė dabar praktiškai nesimato, jos daugiau sudaro atskirus, kad ir nelabai didelius sociumus. Pvz, kiek bankinikų ar ministrų esate matę vaikštant gatvėmis, apsiperkant supermarketuose? – o jie valgo, rengiasi, vaikšto…kažkur ne ten, kur visi likę – minios). Oficialiai dabar ta vientisa buvus minia yra išsidalinus į kategorijas: nuo pačių kiečiausių iki pačių tamsiausių… Ir todėl klausimas apie individo (dar užsilikusio) sąntykį su minia yra aštresnis nei bet kada. Individualumą svarbu kultyvuoti, kad savo dvasia neištirpti išoriniame sociumo gyvenime, neleisti jam savęs suteršti. – Ne būtinai būti vienišu ar gyventi pačiam vienam: vienu galima būti kokioj tik norite minioj. Aš turiu omenyje, kad individas gali gali sau iš naujo atverti pasaulį, ir atverti jį sau visai kitokį, nei jį mato visi likę, standartiškai programuoti… ir tai jau magija.

Dar visai neseniai buvo normalu, jog egzistuoja dvi kalbos – viena buitinė, natūrali, kita – studijoms. Tokiu būdu teorija lieka atskirai, nekenkia pasauliui ir žmonėms tiesiogiai. Tik keičia žmones, studijuojančius ir tada jie gyvena kitaip. Iš čia ir oficialumo, profesijos, pareigų, užimamos visuomeninės padėties atskyrimas nuo žmogaus. Gali juos gauti ar prarasti, atsisakyti, ir lieki vis dar… savimi… Tai vis nuolaužos senojo pasaulio harmonijos, kurią visą talpinančių ir atitinkančių žmonių nebe likę. Nebe likę tų, kuriems natūralu, jog teorija atskirai, o gyvenimas atskirai. Gyvenimas yra ką žmogus daro, gyvena; didžiaja dalimi privatus – apie tai nekalbama, nes koks kieno reikalas, kiekvienas turi savo – ir nedidelė dalis viešos, oficialios valstybinė administracijos, ceremonijų, tradicijų, religinių misterijų, kur visi elgiasi pagal įstatymus ar etiketą ir nieko asmeniško tame nėra.
O paprastas žmogus, jis tampa kažkuo, užimdamas vietą, įgydamas profesiją – jis negali atsistatydinti, net ir blogai funkcionuodamas ar negabus, nes jo neliks (kaip, pvz, Baltojo miesto valdytojas, karaliaus vietinikas „Žiedų valdove“). Tokie žmonės visa ką išnaudoja savęs įtvirtinimui, savo garbei – o kadangi tokiu būdu tikrai tapti kažkuo yra neįmanoma, tai jiems niekada negana ir nėra tam procesui pabaigos… Jei turite kokią konkrečią profesiją, pasaulis jums didele dalimi yra uždarytas. Paracelsijus sakė, jog žmoggus – tai „sėklelė, o visata aplink jį – obuolio minkštymas“. T.y. žmogaus individualus pasaulis, jei aktyvuojamas, išauga aplink jį, apgaubia jį nuosava sfera, į kur jis, principe, nieko neįsileidžia. Ta prasme žmogus yra laisvas – daryti, ką nori.

Magas išoriniį pasaulį turi pastoviai tyrinėti. Bet ne kaip botanikas, zoologas ar natūralistas. Pirmiausia jis turi jį stebėti ir pamiršti viską, ką apie jį žino iš seniau… O mes atsinešam į gamtą savo siaurą, pragmatišką, išankstinį požiūrį į viską, ir nematome nieko, kas tenai yra iš tikro. Mūsų laikais net magija žmonėms atrodo kaip kažkas išskirtinai pragmatiško, kai tuo tarpu viso ko praktinis pritaikymas jau yra išėjimas iš savo sferos į išorinį pasaulį, ir jis yra visai nebūtinas. Netgi toksai pragmatiškas reikalas kaip pinigai gali būti visiškai praktikoje netaikomas, gulėti stalčiuje ir tiek.
Dar daugiau. Alchemijoje ir magijoje niekas niekada nieko „nepasiekia“. Nes nėra ką pasiekti. Ten reikia tiesiog pasiduoti, kaip planktonas pasiduoda vandeniui. Pagrindo nėra, nėra nieko… Jei išgirsti gražų paukštį čiulbant miške – paklausai, pasidžiaugi ir eini toliau. Tau nebus įdomu jo pavadinimas, įpročiai ar migracijos laikas… Tu jo nefotografuosi, neįamžinsi šitos akimirkos, nedarysi iš jos meno, taikomojo meno, pelno ar karjeros. Detalės tau turi būti įdomios tik tiek, kiek jos sudaro pasaulio visumą. Paklausyk paukščio, pasigėrėk gėle, patyrinėk asfaltą…pasakysit, jog toks žmogus – lengvabūdiškas? – Bet, būtent toks lengvabūdiškumas yra būtinas, mokantis ezoterinių disciplinų.
Toks žmogus gyvena tarp žmonių, bet jis – vienas. Jis rodosi žmogus kaip ir visi, tiktai jis žino, kur lobis paslėptas, o visi kiti – nežino. Ir nesužinos. O jo individualus gyvenimas – laisvas. Ir visada susikoncentravęs. O kažkokiu momentu sustoti ir imti savo mokslų, menų ar tyrinėjimų produktais naudotis – no done… Minia, liaudis negali gyventi, neidama koja į koją su laiku. Taip pat daug menininkų, muzikų, gyvenančių nesibaigiančios konkurencijos ir kintančių madų aplinkoje. Sociumas ir epocha baisūs tuo, jog jie tyliai tyliai, nepastebimai nepastebimai nuveda žmogų į prarają, kur jis ir žūva… Ir amžinajam menui jis žūva taip pat.
Jeigu mes užsiimame menu, muzika, mumyse turi gyventi meno, muzikos dvasia, kuri mūsų niekada į tą sociumą neleis. Nes tada menininkas ir jo menas tampa minios žaisliuku, kuriuo ji pažaidžia, pažaidžia ir numeta.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as