„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis

Kelias yra pasikeitimų virtinė. Jei gyveni, bet nesikeiti, tai gyvenimo kelio nenuėjai, nors savo laiką ir sunaudojai. Žiopsojimui…
J.Golovinas apie save, inteligenciją, dievą Paną ir nekraidančius paukščius:
Inteligentų porūšis gamtoje atsirado palyginus neseniai – prieš kokia pusantro amžiaus. jo atstovai – lygybės, teisingumo šalininkai, buvo klasinės visuomenės priešininkai. Pagrindinis užsiėmimas – protinis darbas. Reiktų patikslinti: žmogaus kūnas yra iš principo protingas – rankos, kojos ir pan. turi savo autonominį protingumą, vad. čia kalba eina apie galvos smegenų darbininkus. O tie smegenys turi įdomią savybę: pagal progresyvius darvinistus, žmogus iš esmės yra infantili beždžionė su sutrikusia vidine sekrecija. Ir tas sutrikimas atvedė prie žmogaus smegenų, sugebančių abstrahuotis nuo viso ko juos supančio, susiformavimo. Šitai „visa kita, kas juos supa“ – objektyvus pasaulis, objektai, jų pirminis dualizmas (buvimas arba ne buvimas). Šita prasme, ar galaktika, ar infiuzorija, abi vienodai įdomios ir reikalauja vienodo dėmesio. Tai primena pasakymą iš Bhagavat Gitos:“išminčius žiūri į viską vienodai, ar į puošnaus mokytumo brachmaną, ar į šunį ir į tą, kuris šunį valgo“. Mes tik galime pridurti: todėl, kad visa tai sudaryta iš vienokių ar kitokių elementarių dalelių kombinacijų.
Inteligentas žmoniją irgi mato sudarytą iš elementarių dalelių – žmonių

Vienok, skirtumas tarp inteligento ir išminčiaus kapitalinis. Išminčius yra „ne iš šio pasaulio“ ir jam į pasaulį nusispjaut. Inteligentas pripažįsta šį pasaulį su viena būtina sąlyga: jį reikia perkurti, perdaryti, perdalyti… Kai inteligencija dar tiktai atsirado – Švietimo epochos enciklopedistai ir deistai – jie daug maž pripažino Kūrėjo buvimą, konstatuodama aiškius jo sukurto kūrinio netobulumus. Suprantama, per šešias dienas viską apgalvoti buvo sunku. Todėl mums – kūriniams ir pasekėjams – jis paliko misiją šitą jo kūrinį pabaigti. Taip inteligentas tapo kūrėjo pavaduotoju… Vėliau ši subordinacija dingo savaime ir radosi nauja, „galvos smegeningųjų“ rūšis – bendrinių idėjų sukūrėjai.
Iki Švietimo epochos vaikas buvo žmogus, funkcionavo pasaulyje, mokykla jį įvesdavo tik į abstrakčią, teorinę erdvę, kad jis galėtų funkcionuoti valstybėje, naudotis civilizacija. O gyvenimą jis matė aplinkui, dirbdamas, padėdamas tėvams ūkyje ir pan. Bet visuomenė ir civilizacija palaipsniui tiek išsiplėtė ir giliai įsibrovė į asmeninio žmonių gyvenimo erdvę, jog tos erdvės neliko, arba ji liko visai nevertinga. Tėvus vaikai namie jau nebe mato gyvenant, dirbant… Tada imta skųstis, jog mokykla mokina to, kas gyvenime nereikalinga, o kas reikalinga, kad gyventi, to nemokina. Bet mokyklos paskirtis formuoti pasaulėžiūrą. O gyventi galima išmokti tik gyvenant, o ne iš teorijos. Nepaisant to, mokykla, kaip ir valstybė, jau priversta perimti ne tik tėvų funkcijas, bet ir kasdieninio asmeninio gyvenimo patirties įdiegimą. Kas seniau buvo savaime suprantama, dabar yra mokinama. Nes vaikystėje nebe įgaunama praktikos, nebėra tikro gyvenimo namie, su tėvais ir seneliais, gamtoje, nebe dalyvaujama ūkyje, bendruomenėje – kaimo bendruomenės, pvz, arba gatvės, kiemo, kvartalo netgi nebe liko irgi.
Todėl naujos rūšies mokykla dabar teoriškai vaikus mokina praktikos. O teorijos nebe mokinama – kultūra, lavinimasis, civilizacija, viskas prapuola, nes tai – ne praktinės žinios. Netgi sociume pagal tam tikrą etiketą funkcionuoti nebe reikia, nes į jį suėję dabar nemokyti prasčiokai, kurie iš viso, net ir jo egzistavimą neigia (M.Tečer pavyzdys), arba nori visur būti perdžiančiu ir pirštais nosį besišnypščiančiu savimi – t.y. laisvi.

Aukštoji kultūra ir menas buvo nuneigti ir nuvertinti tų, kurie jų mokyti tada, kai asmeninio ar realaus gyvenimo jie jau nematė ir neragavo namie, šeimoje, iš tėvų pavyzdžio – augo jau darželiuose, lopšeliuose, vietoj gyvenimo namie žiūrėdami televizorių ir skaitydami knygas. Išmokyti mokykloje ir universitete civilizacijos ir sociumo taisyklių, išėję į savarankišką gyvenimo etapą jie labai nusivylė savo moksliniu bagažu, kai pamatė, kad egzistuoja dar ir realus gyvenimas, realus pasaulis, kur tarp realių žmonių vyksta realus bendravimas… Kodėl, girdi, mūsų šito nemokino? – ogi todėl, kad tai nėra mokinimosi medžiaga, tai yra gyvenimas. Jį reikia mokytis gyvenant… O jie jau manėsi viską išmokę, pranašesni už nesimokinusius, todėl šitas atradimas jiems pasirodė ypač labai skaudus.
Todėl dabar linkstama į praktinių dalykų mokinimą – ekonomika, buhalterija, marketingas, vadyba, psichologija, planavimas – kai iš tikro, turi tam polinkį, to ir mokyti nereikia, o kas neturi, tai diplomas nepadės. O universitetinių studijų, bendro išsilavinimo dabar nebe reikia – nėra iš to tiesioginės naudos, tai ne gyvenimiška, iliuzijos. O tie, kurie vis dar studijuoja, tuos vis tiek, instinktyviai link realistiškumo, primityviausių gyvenimo pasireiškimų traukia, nes jie jaučia, jog nėra realiame pasaulyje įsišakniję, nedalyvauja jo virsme. Todėl jie dažniausiai kuria ideologijas, šlovinančias seksą, kūniškumą, sensualumą, instinktus, ginančias gamtą, pirmenybę suteikiančias empyrizmui… Nevisapusiškai, nepilnai išvystytas žmogus ir pasaulio aplink save nesugeba matyti, priimti kompleksiškai, viską primityvina, plokština.
Žmogaus kūne galvos smegenų rolė yra koordinuoti ir ji labai svarbi: daugybę būties problemų žmogaus organai sprendžia visi kartu, vieningai, kiekvienas įjungdamas savą specifiką. Vienok, galvos smegenys – mikrokosmosas, atspindintis viską, kas egzistuoja ir sugeba savo sferoje modeliuoti ir kombinuoti išorinio pasaulio duotybes. Kada jos, savo rolę žmogaus kūne pamiršę, „uzurpuoja valdžią“, tai priveda prie diskriminacijos ir orientacijos praradimo: žmogus palaipsniui netenka natūralių ryšių su savo konkrečia aplinka ir pasineria į chimerų – cerebralių emanacijų –teritoriją. Kai šis procesas labai intensyvus, jo pasekoje randasi įvairūs fiziniai ir psichiniai negalavimai, ir žmogus ima pastoviai jausti nerimą. Nes, giliai savyje jis vis tiek žino, jog gamtoje nėra ir negali būti jokios lygybės, jokių tiesių linijų, linijinio laiko ir trijų dimensijų erdvės, jokio teisingumo, pareigos, moralinių įstatymų ir t.t… Bet, tuo pačiu metu jis tvirtai įsitikinęs: žmogų ir gamtą būtina perdaryti, ir nepertraukiamas jo idėjų prieštaravimas vienų kitoms jo visai neglumina.
Jei žemė – dulkelė begaliniame kosmose, tai kam viskas iš viso, įskaitant ir pertvarkymą su progresu?.. bet, iš kitos pusės, begalybė – lygybės, lygaus dalijimosi paseka – ir yra grynai galvoje gimusi idėja. Inteligentas „skraido padebesiais“ – sugalvoja modelius, nieko su niekuo kosmose bendro neturinčius, žmogaus modelius, paremtus įsivaizduotais pirminiais duomenimis. Todėl, kad jis gyvena apibendrinimų, abstrakčiame pasaulyje, sukurtame iš ženklų sistemų. o ženklas visada reiškia kažką kitą… Pvz. inteligentas įsikala į galvą, kad visi žmonės geri; arba priešingai, pikti. Tuo remdamasis, toliau sugalvoja įkvepiančius palyginimus, liaudies su ariama žeme, giluminiu šaltiniu, didžiuliu potencialu, pradeda žavėtis „taikliu liaudies išminties aštrumu“, „sūdytais juokeliais“, pasakojimais, patarlėmis: „dieve mano, kiek talento! O juos pavertė gyvuliais… Eksplotatoriai!“ – Grubus mužikas ar nagla boba „iš tikrųjų“ ne tokie! Prie to juos privedė jų aplinka, reikia juos išauklėti, pirma apdibti kaip vertingas iškasenas, ir tada sužibės jų „širdies auksas“.

(Bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as