Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (V dalis, paskutinė)

Nei viena situacija pasaulyje nėra tam, kad tu ją pakeistum. Kiekviena – kad pasikeistum pats.

Pasaulis negeras, vadinasi, esi ne savimi. Nežinau, kodėl, kaip ir ką, bet ne savimi. Pasaulyje niekur nereikia eiti ir nieko daryti. Būk, kas esi. Viskas. Kita vyks sėkmingai savaime, būsi ramus, laimingas ir to užteks.

Dėl daugelio priežasčių tai yra ir labai sunki užduotis… Pasaulyje taip mums viskas iš anksto suskirstyta, kas gerai, kas blogai, gražu, progresyvu, madoj, ateičiai… Kad reikia labai daug pastangų, jog pamatytum save be savisaugos: reikia drąsos, kad save pamatyti tikrą, kad nebijoti to, ką pamatysi, neišsigąsti, nepasmerkti… Nepalūžti, netgi. Todėl už savisaugos ir slepiamasi, įsivaizduojamo savęs paveikslėlį sau pačiam prieš akis laikant.

Visi nori būti teisingi, progresyvūs… Keistis, neatsiliekant nuo laikmečio, pakliūti į ateitį. Tik kaip tu pasikeisi, jei nežinai, koks esi dabar – kaip nukeliauti kitur, jei nežinai, kur esi dabar? – pilnai save pamatyti sunku, bet tada vystymasis toliau jau vyksta kaip ir savaime…

Kadangi vidinis pajautimas, jog visi esame susijungę tarpusavyje, kad esame sujungti su supančiu pasauliu daugybe gijų, yra išnykęs – priešingai, jaučiamės vieni ir kaip stikline siena nuo visko atskirti – tai su pasauliu jungiamės išoriškai, dirbtinai, visokiais būdais, iš baimės nebūti atskirti, vieni arba kad jaustis socialiais – tai yra gerai, pažangu… Nes jeigu žmogus jaučia save, yra savimi, susicentravęs aplink savą ašį, tai jis į kitų vidų nesikiša, jų gyvenimų netvarko ir nenurodinėja, kas ką turėtų ar neturėtų daryti ir kaip. Tada jungtis su pasauliu iš esmės kitokia: tu gyveni – pasaulis reaguoja.

Žmogus turi būti toks didelis, kad suvoktų savo gyvenimą kaip peržiūrimų nuotraukų seriją, kurias jis rodo sau pačiam. Ir tik reikia suprasti, kodėl. Kodėl vieną, o ne kitą, tokią o ne kitokią…

Mes visi per gyvenimą pakylam bent keletą kartų labai aukštai – pergyvenam dvasios pakilimą, įkvėpimą, idėjos švystelėjimą ar praregėjimo momentą… Bet, kiekvienas turime savyje ir labai gilių, bjaurių duobių, kur šnypščia koks nors juodas pavydas, pvz. Normaliai kaip ir gyvename kažkur per vidurį tarp tų dvejų polių, bet, gyvenimo nesekmes, įvairius pasigadinimus, sugriuvimus, nelaimes mums nulemia ir apsprendžia kaip tik tų giluminių duobių charakteris, juodumas ir bjaurumas… Ir svarbiau, tikriausiai, ne aukštyn veržtis, bet pasirūpinti tom duobėm savyje – jas bent kažkiek išsėmus ar nukošus, gyvenimas gerėja negerinamas…

Savęs nenorėdami žinoti, mes vis tiek savęs nekenčiam, bet tada kituose…

Save manome esant dar nieko. Ne tobulą, aišku, bet dar nieko… Bet jau visi kiti aplinkui tai jau mums rodosi tik menkesni, kvailesni, tinka tik gelbėjimui… Visas pasaulis rodosi tinkamas tik gelbėjimui. o pabandyk kitą žmogų pamatyti protingesniu, daugiau galinčiu – nueik pasimokyti, išreikšk pagarbą jam, paprašyk pagalbos – dauguma šitaip elgtis paprasčiausiai negali, nes tada pasijunta tokie menki, neverti ir netikę… tokie į dulkes sutrinti ar iš jų nepakilę, kad tai yra nepakeliama. – Matyti save, koks esi, nepakeliama?… Tai daug ką paaiškina šiandienos pasaulyje: nes kaip lygus su lygiu, su kitu žmogum bendrauti gali, pagalbos ar patarimo ramiai paprašyti gali tik save vertingu laikantis žmogus.

Beverčiu save laikantis – negali, nes tada gaunasi kaip ir sviestas sviestuotas, jo nevertingumo jausmas pasidvigubina ir tampa nepakeliamas…

Nesąmoningi savo atžvilgiu žmonės vampyrauja visi: energijos šaltinio savo viduje nejaučia, centro neturi, nėra aplink jį išstatyti, vadinasi, energiją reikia imti iš išorės, iš kitų… Žiūrėk, supykai netikėtai ant kažko, susinervinai, pasipiktinai – didelė tikimybė, kad čia tavo reakcija, kai tas žmogus tau iš savęs energijos pavampyrauti gatavos nedavė… Lygiai taip pat pyksta kiti, kai neduodi, instinktyviai apsigini tu.

Kai Nyčė rašė apie apolonizmą ir dionizmą, ir kad Vakarų Europos kultūra iškėlė pirm1jį ir pamiršo antrąjį (krikščionybės kaltė?), ir dabar žmogus yra tik pusinis (semi?), ir nežino savęs: žmogus yra agresyvus, bet nuduoda esąs silpnas, egocentriškas, o geras tonas liepia apsimesti kukliu ir nesavanaudišku… Kerštingas ir negailestingas, o visuomenės spaudimą jausdamas, kaip ir atsuka kitą skruostą, per vieną gavęs. Tai buvo XIXa pabaiga – XXa pradžia, ir jau tada Nyčė teigė, jog toks pusiškumas trukdo sukurti didžius meno kūrinius ar šlovingą civilizaciją…

Praėjo šimtas metų, daug įvairių ideologinių bangų persirito per mūsų galvas, ir, kokie rezultatai? – o gi didžioji dalis žmonių iš tikrųjų ir tapo silpnais, už save pastovėti nesugebančiais, savęs nevertinančiais netgi, jau net ne kukliais, ir, instinktyvias gynybines reakcijas tikrai praradusiais – atsukę visus skruostus, mušk kiek nori, tik palik paskui vėl ramybėj… Tik, tokiu tapusio savęs žmogus jau ir visai, nenori nei pažinti, nei žinoti… nei tiki, kad jam dar bent vilties yra tapti ar būti kitokiu.

O kai liberali ideologija zulina smegenis, kad dabar kaip tik gerai būti individualiu, kad reikia būti agresyviu tam, kas pažymėta kaip blogis, tai tai sugebama padaryti jau tik būriais, jau tik susimetus į grupes… Kurį nepaskaitai, Simone de Beauvoir, A.Camiu, Nyčę ar Hesę, visi vienu balsu tvirtina, kad viskas individualu, kad tik individas gali žinoti, kas jam gerai, turi prisitaikyti sau, kas jam tinka – o kiek mažai žmonių juos bent jau išgirdę… Dauguma tik ieško, už ką kovoti – greitai vieną vardą ar kitą, vieną idėją ar programinį šūkį griebia ir pirmyn: save tuo jau laiko išgelbėtais, ir karštligiškai dabar jau ir pasaulį teisingai pataisys.

„Galima eiti į pasaulį ir jį keisti. Bet, geriau rasti vieną žmogų ir mylėti jį visą gyvenimą.“ J.Brodskis

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as