Į aktualijas reaguoji taip, koks esi pats (IV dalis)

Apie ką dar parašyti?- Apie tai, kad daugybė žmonių save jau lengviau asocijuojasi su gyvūnais, nei su kitais žmonėmis, ir kovoja už teises tų, prie kurių jaučiasi arčiau gimę?…

Ar apie tai, jog yra amerikiečių daryti sociologiniai tyrimai, rodantys, jog kitų etninių grupių ir rasių bendrijos, pakliuvę į baltųjų vakariečių gyvenamą terpę, visai nesiruošia prie jų taikytis, ar, dieve, gink, asimiliuotis?… Kad jie naudojasi ekonominėmis galimybėmis ir politinėmis teisėmis savo naudai – ir gana jiems niekada nebus – o tolerantiški civilizuoti vakarie2iai, kuriems duodi į nosį, o jie tau sako „atsiprašau“ jiems apgailėtini tiek, kad jų net ne gaila?… Ir šitą situaciją galima labai logiškai paaiškinti: ne vakarietiškos kultūros ir civilizacijos (dar) nepagraužti žmonės gyvena iš instinktų, arti prie žemės, pasitiki savimi, nes jau vien tai, kad išgyveno vaikystę, užaugo, rodo, jog savimi jie gali pasikliauti, kad visada sugalvos, kaip padėti sau – jaučiasi tvirti savyje, ir iš to tvirto centro taip užtikrintai ir reikalauja sau teisių, privilegijų ar to, ką civilizacija jiems kaip ir pažadėjo, į savo glėbį viliodama. Ta pasitikėjimo savimi energija ir nulemia, jog jie gauna viską, ko reikalauja.

Civilizuotieji vakariečiai, priešingai, yra visiškai be pasitikėjimo savimi, nes už laimingą vaikystę turi būti dėkingi valstybei ir jos instancijoms, jie visiškai priklauso nuo išorės, nuo įstatymų, leidžiančių kažką ar draudžiančių, pašalpų, įdiegtų tiesų, išauklėjimo. Kol jie iš išorės girdi, kad elgiasi teisingai, viskas gerai… O kai ateina kiti, iš kitur, ir ima visa jėga reikalauti sau vietos, jie traukiasi neprieštaraudami, užleidžia, atiduoda… Dar daugiau – mums įdiegta, jog baltuoju būti automatiškai jau yra kaltė, gėda, jog reikia visaip atgailauti – atsisakyti savo istorijos, tradicijų, protėvių heroizmo, pergalės, jėgos archetipų… Atsikabinti iš viso, nuo rasės agregoro. Pastebėkit, nei viena kita etninė grupė nuo savų šaknų atsikabinti nesistengia ir todėl visos jos stiprėja ir plečiasi. Tik baltieji išmiršta.

Dar apie pozityvumą norisi pasakyti. Nes ant visos civilizacijos nusilpnintų žmonių bejėgiškumo, nepasitikėjimo savimi – ir nebe turėjimo net progos savas jėgas išbandyti! – ant viso to vidinio sugriuvimo, sakoma, jei užsidėsi kaukę su šypsena, jei tvirtinsi, jog tau viskas gerai, kad tu visus myli ir gero linki, tai viskas ir bus gerai, tiek tavo gyvenime, tiek tave supančiame pasaulyje. Nes dauguma tik išorę ir mato, tik pagal ją ir sprendžia, todėl tiki, jog išorės ir užtenka. Užtenka žodžio ar žesto, net jei ir jame neįdėta suvokta prasmė, reali intencija… Energija, galų gale. – Nes kaip gali pusiau pamirę dar į savo žodžius pakankamai energijos pridėti, kad jie tikrai reikštų, tikrai veiktų?

Jau nekalbant apie tai, jog tas, kas pilnaviduris, pasitiki savimi ir savimi vadovaujasi, gali į išorę pasireikšti tūkstan2čais veidų – ir nebus veidmainiaujantis, išliks savimi… O tie, kurie yra tuščiaviduriai, tie, kad savęs galutinai nepamesti, laikosi vienos ir tos pa2ios kaukės, tos pačios nuomonės…Net kai tai yra aiškiai destruktyvu.

Žemė ir jos energija yra statanti. Net kai kažkas natūraliai sugriūna ar pasibaigia, iš to randasi naujas augimas – kad duotų kelią, duotų medžiagą, trašą… Pozityvumas turi būti ir žmoguje, bet esminis: tai turi būti jo bazinė pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Tada jam sekasi, viskas gerai, ir, kas be nutinka, savų ar svetimų padaryta, viskas jam į naudą. O civilizacijos nuauklėti žmonės – kritikuoti, taisyti, niekada nebuvę geri tokie, kokie yra – jie ir toliau žino tik kritinį požiūrį: jei tas gerai, tai kažkas kita vis tiek blogai; jei gerai, bet ne mano dėka, tai vis tiek blogai ir pan… Kad jie iš tikro kam gero palinkėtų, beveik neįmanoma… Galėtų tik geriems ir saviems, bet ir jie geri ir savi tik tol, kol pagal mano taisykles, matymą ir reikalavimus – kai tik nukrypsta, tai jau ir nebe geri, ir nebe mylimi… Išeina, jog gyvename pasaulyje, kuris mieliau griauna, kritikuoja, naikina – priešus, kurių nemažėja, nes nebus ką naikinti…

Ką nors gero kitam palinkėti ar nuoširdžiai pasidžiaugti gali tik žmogus, kuris pats jaučiasi gerai ir su juo viskas tvarkoj… Tas, kuris instinktyviai vis tiek žino, kad tuščiaviduris, sugriuvęs, kompleksų nukamuotas, tas niekada nieko gero kitam nepalinkės: nes tada kitam gal bus geriau, negu tau… o tu koks buvai nukriošęs, toks ir liksi. Ne, tokie žmonės gali kitam palinkėti tiktai blogo. Todėl blogėjančiame pasaulyje ir gyvenam.

Tokiame pasaulyje, kur jei kažkas griūva, tai todėl, kad išnaudoti visi resursai, išgriaužta iš vidaus ir niekam nebe reikalinga. Toks pasaulis tik baigiasi, mažėja ir neatsistato niekada. Bet tai – iliuzinis pasaulis. Nes realus yra , kaip minėjau, ne toks. Ir ačiū dievui. Bet, kas Griuvimo iliuzijoj gyvena, tai sugrius kartu su ja. Išgyvens tik pozityvistais esantys iš esmės.

Ar reikia gailėti, jog šitokie ir panašūs perlenkimai, dirbtini dariniai ir piktybiniai augliai baigs savo egzistavimą – mano nuomone, ne. – Kad baigiasi laikas ir įtaka tų, kurie, kuo silpnesni ir mažiau apsikuopę savo viduje patys, tuo labiau nori pagal save pakeisti pasaulį? – ne, manau, pats laikas, kad pasaulis atsistotų nuo galvos ant kojų.

Visi išminčiai visais laikais tvirtino, jog mus supantis pasaulis yra žmogaus vidaus atspindys. Kovoti dėl klimato, gamtos, gyvūnų ar kažkieno teisių, tai darant išorėje o patiems pūvant viduje yra beprasmiška.

Pirmiausia savo vidiniam pasauliui reikėjo neleisti sugriūti. Arba imti rūpintis jo atstatymu.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as