O kaip su kultūra? Su psichologija? V dalis, pabaiga

Rašant šitą dalį, dalis Europos (ir netik) karantine, memento mori kaip išmintingas priminimas, patapęs vėl aktualiu… ir vis tik, negalime teigti, jog dabar žinome, kaip žmonės jautėsi maro epidemijos metu. Nes jie turėjo tikėjimą, o mes tokio neturim (biurokratai visas bažnyčias į karantina uždarę laiko ir niekas neprotestuoja)…  Mokslas dabar mūsų religija, kol kas nelabai nuo pandemijos gelbsti, bet daro, ka gali, ypač žmonės ir kvepavimo mašinos, ačiu jiems!… bet problema yra giliau: tikėjimas dievu mirties akivaizdoje gelbsti, nes dievas žada tave priglobti anapus. O mokslas žada žmogų išlaikyti gyvu, ir, kai tai nepavyksta, su mirtimi susiduriama akis į akį, be jokios paguodos…

Viktoras Franklis vienas iš paskutinių, kuriais dar tikime, ką jie sako, nes mirtį matė savom akim, tai jo žinomiausią teiginį ir prisiminkim: išgyvena ne fiziškai stipriausi, bet dvasiškai stipriausi! Štai ir visa psichologija su likusia kultūra ir atrūšiuojamos. Kas dvasią stiprina, tas naudinga, o kas ne, ar net ją neigia, žmogų gyvuliui prilygina, parazitui ar visai net nežinau, kam, tai yra tiesiog kenksminga, destruktyvu ir rašoma (neįsisąmonintą) mirties troškimą turinčiųjų. O paskui skundžiasi mirties atsitiktinumu. Kai gyvenimas tiesiog sau pasilieka savus, o mirtis susirenka likusius… o kad teisingoj pusėj stovėti, galime pasirūpinti patys (pažindami save, pripažindami, kas pas mus pasąmonėje ir tą stengiantis perdirbti, rašau apie tai visa laiką).

Jei Froidas knisa žemyn, viską suveda į instinktus ir žiūri, kaip žmogų  paaiškinti gyvuliu, tai Jungas priešingai, jis ieško paaiškinimo viršuj, Super žmogaus teritorijoje, kaip tai darė, pvz Nyčė… Irgi pavyzdys- kai Jungas pirmą kartą buvo Afrikoje, tai mate ją ne kaip gamtos ir gyvūnų viešpatiją (taip dabar Afrikos gamtinės teritorijos profiliuojamos), jis ten dar rado pasaulį „koks jis visada, nuo pat pradžių buvo. Kur žemė dar ne žmogaus, ji dar yra dievo…“ ir dievas Jungui dar tolygus gamtai, t.y. dvasiška ir materija yra kartu, o ne supriešintos viena kitai, kaip mums rodosi savaime suprantama dabar. Nes pasaulis nuėjo su Froidu, liko tik vienetai dar vis šaukiančių tyruose ką kita.

C. G. Jungas Afrikoje pirmą kartą buvo 1911 metais., po šiaurinę jos dalį keliavo, ir ji paliko jam didelį įspūdį: milžiniška plytinti begalybė ir, kartu, neįprasta statika. „O kai pagalvojau apie laikrodį“- rašė jis vėliau, -„ir prisiminiau europietiškąjį, viską greitinantį laiką, kontrastas buvo didžiulis!“… šis begalinis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas yra jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės… Ne vakarietiškos tautos dar ir dabar atsimena, kaip darbą vykdydavo daugiau kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos (dainos rauti linams, dainos minti linams…), ritmai. Tik tokiu būdu kažkada ir darbas būdavo padaromas (visa bendruomene kartu), ir jie iš to proceso išeidavo nesužaloti….

O vakariečiai darbo ir veiklos yra jau sužaloti tiek – įsitempę, į rūpesčių seką koncentruoti – kad kiekvienas sėdim „savo kalėjime ir apie rakta tik pasvajojam…“ Melstis kažkada buvo geriau, nei gyventi, veikti aktyviai… Dabar gi  ginčas vyksta tarp gyvenimo, veiksmo, viso ko pergyvenimo ir patyrimo arba… užsiėmimo kūryba, meno ir kultūros gaminimu, sėdint prie rašomo stalo ar iš studijos. Ir, kaip jau minėta, gyvenimas yra tikriau, nei iliuzijų kūrimas, tiek savanaudiškų, tiek nesavanaudiškų – norint pateisinti pasirinkimą negyventi pačiam, naudingumu pasauliui… Gerai, kai pasirinkimas sąmoningas, XXa pradžioje žmonės tą dar suvokė, kai mes ir jaunesnė, ekrano ir interneto karta, išviso nebe žino, ka daro ar ko nedaro..

Apie Amerikos poetą Robertą Frostą rašyta: „žmogus rimtai užsiima eilėmis, o ne savo gyvenimu. Jei jis būtų pasirinkęs gyventi, jis eilių nerašytų, užsiimtų kitais dalykais. Nes poezija gyvenimo neatstoja, gyvenimo poezijos pagalba įsigyti negalima. Eilių rašymas – antibiografinis procesas“. Romantikai kažkada savo laiku kūrė, nes dėl vienų ar kitų priežaščių negalėjo įsilieti į aktyvų gyvenančiųjų srautą (tbc, pvz, arba visuomenei tuo metu nepriimtina seksualumo rūšis), XXa pridėjo daugybę kultūros, sukurtos, kai ideologijos nepriėmimas trukde įsilieti į visuomenę, buvo rašoma disidentiškai, į stalčių, tapoma, niekam nerodant… dabar gi netiesioginis rodiklis to, jog daugiau pro ekraną smaksoma, nei gyvenama, yra tai, jog kūryba užsiima kiekvienas visuomenės narys, kuris tik netingi. Nekūrėjų tuoj reiks dieną su žiburiu ieškoti… Toks ir kūrybos lygis patapęs, bet, kaip sakoma, kuo turtingi, tuo ir dalinamės.

O su Roberto Frosto kūryba tai yra daugiau įdomių požiūrių.R. Frosto gyvenimas neduoda pakankamo atsakymo, kodėl jo eilės tokios niūrios. E. Paundas manė, jog R. Frosto eilės – nei jokios, niekuo neįdomios ir nevertingos. J. Brodskis jose įžiūrėjo užsislėpusi siaubą… man asmeniškai jos rodėsi labai žemiškos, realioje realybėje įsišakniję. Įdomu, Viktorijos laikais tiek daug beprotybės buvo iš to, jog visuomenė labai noriai norminosi ir neliko pakantumo kažkam, kas buvo kitoks? Arba tai buvo pokatastrofinė visuomene, žmonės jautėsi ne savim, ne savo vietoje, tik didžiajai daliai tą neatitikimo nerimą  pavyko užgniaužti, gyventi, lyg viskas būtų gerai, o kam nepavykdavo, tam buvo sukurta psichologija su psichiatrija. Nors amžininkai žiūrėjo į tai ambivalentiškai, pvz du žymūs to laiko rašytojai, abu gyvenę Vienoje, kaip ir Z. Froidas: Stefanas Zweigas froidizmu žavejosi, parašė apie jos autorių monografija, naudojo praktikoje  naujai sukurtą jo žargoną. Tuo labai siutindamas draugą,Josefą Rothą, šaukusį jam atgal:“aš esu prieš tave užgniaužęs pyktį pasąmonėje? Ką tai reiškia?! – tai jau Antikristas!“

J.Roth savo romanuose („Radeckio maršas“ yra labiausiai žinomas) teigė, jog „aistros ir įsitikinimai yra susipynę žmonių protuose ir širdyse, ir jokia psichologija čia neišves jokio sistemingumo.“ Žmonių daugialypiškumas, sugebėjimas kisti, neįmanomumas pažinti kitą žmogų iš esmės yra jo mėgiamos temos. „Ne, žmogus yra dešimt, dvidešimt, šimtas savęs variantų … kuo daugiau galimybių gyvenimas žmogui suteikia, tuo daugiau skirtingų asmenų jame atsiskleidžia…Gali būti, jog žmogus miršta nuo to, jog gyvenimą jis pragyveno tik vienu asmeniu ir nieko daugiau nepatyrė.“

Nei vienam iš dvejų draugų rašytojų psichologija išgyventi nepadėjo – jie mirė pirma laiko, gyventi prasmių neradę. J. Roth prasigėrė mirtinai „roaring twenties“ Paryžiuje, jaunas, sveikas, bet Austro- Vengrijos imperijos pasauliui išnykus, nerado, kur save padėti… o su S. Zweigu dar liūdniau, jis nusižudė 1942 metais kažkur Afrikoje, kartu su žmona. Taip, jis irgi neprisitaikė tarpukario laike, gedėjo savo jaunystės Europos, bet artimų Z. Froido draugų ir sekėjų tarpe nusižudžiusių yra visas sąrašas, kas turėtų įspeti: jei netvirtai jaučiatės savo galvoje, prie froidizmo velniškumo nelįskit!

Mums tai primena, jog teorijos yra sau, o gyvenimas – sau. Teorijoje argumentacija ir klasifikacija gali būti labai gražiai sustyguota, bet praktikoje viskas vis tiek, gali būti taip, o gali būti ir kitaip. Kaip sakoma, išimtis patvirtina taisyklę – nes reikia gi kažkuo teoretikams pasiteisinti. Jei Z. Froidas teigė, jog psichais esame visi, tik ne visi dar esame diagnozuoti, ir pasveikti galimybės nėra, tai Heidegerio filosofija besiremianti psichologijos mokykla (Jungo teiginiai jai irgi neprieštarauja) sako, jog kreipimasis į psichoterapeutą jau yra pusiaukelė į pasveikimą – įrodo, jog žmogus apsižiūrėjo, jog jis šizofreniškam pasaulyje gyvena, bet pats iš tikro vienu iš jų nėra…. nežinau, ar įžiūrit, kad psichologijos niekam nereikia – sergančių ji negydo, o kas ima gyti, tai nepaisant psichologijos, o ne jos dėka.

Ir kūrybą, irgi, kiek įmanoma, reiktų pakeisti gyvenimo pergyvenimu. Kodėl tai yra vis sunkiau? – nes vis labiau norime būti tik šviesoje, pakeliam tik šviesą, o visa šviesa mūsų dabartiniame pasaulyje yra dirbtina konstrukcija, iliuzija, Liuciferio atnešta… o realiai gyvenimas vyksta visiškoje tamsoje, kuria pakeldavo tik realūs, gyvybingi, dirbtinų konstrukų nepersmelkti žmonės. Kas iš mūsų dar tokiais yra?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as