O kaip su kultūra? Su psichologija? IV dalis

Kai gyvenimas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, kai nuobodu ar sunku, nesuaugęs žmogus linkęs pasirinkti ligą arba atsitraukti iš realybės į savą pasaulį, ką, pvz XIXa romantikai darė meistriškai… Žmogų ištraukti iš ligos galima, sukūrus tokią psichologinę situaciją, kad sirgti jam taptų nebe naudinga ar nebe įdomu – tai gali jį grąžinti į pasaulį atgal.

Taip pat sąmoningai savyje tokią situaciją pastebėjęs, grįžti gali ir jis pats, pasinaudojęs savo valios jėga. Atsisakęs savęs gailėjimo, verkšlenimo, įpročio ieškoti kaltų aplinkui ir pasaulyje, bet ne savyje. C. G. Jungas, pvz iš tokios situacijos išėjo pats, būdamas 12 metų amžiaus: poreikis gamtai, vienumai, nuobodulys mokykloje jam vos ne kainavo aktyvaus gyvenimo galimybės – būtų likęs invalidu epileptiku. Taip, kaip tai atsitiko, pvz su M. Prustu, kuris atgulė i lovą ir pasinėrė į vidiniu pergyvenimu užrašymo peripetijas. Jungas laiku pastebėjo tokią situaciją kaip neurozės mechanizmo veikimą, ir savo valios pastangomis iš jos išėjo – sergančiu būti atsisakė, pasirinko iš naujo.

To pasekoje jis dar ir patyrė intensyvų išgyvenimą: akimirksniu, eidamas keliu, jis pasijuto „kaip iš tiršto rūko išniręs“. Jis staiga aiškiai suvokė dabar kaip tik ir esąs savimi! Kaip kad iki tol jis net iš viso, buvo neegzistavęs – jo nebuvo, o dabar tai pasiliko slypeti kaip rūko uždangoje, pasiliko jam už nugaros. Tai buvo momentas, kai jis suvokė save savyje, iš vidaus, o ne kaip seniau, vis matydavo save iš šalies.

Taip iš šalies už savęs laikosi paprastai ir psichologiskai traumuoti žmones, kol ta trauma yra per didelė ir jie nesugeba su ja niekaip kitaip susitvarkyti: traumos dvasia užima vietą žmogaus viduje ir verčia jį pastoviai į save koncentruotis, neišleisti savęs iš akių, vietoj to, kad gyventi, bendrauti, matyti pasaulį aplinkui. Toks žmogus bijo, jog jei tik akimirksnį paleis iš akių save patį, o iš tikro traumos dvasią, įsitaisiusią jame, tai jis subirs dalimis, išsisklaidys aplinkoje, jo nebe liks – kai iš tikro nebe liks traumos dvasios, jei jai bus nutrauktas pastovus energetinis maitinimas, ateinantis iš žmogaus dėmesio koncentracijos.Šamanai pvz turi tokio žmogaus gydymo būdą: patalpinti jį į blogas sąlygas, priversti kentėti, net ir fiziškai – kad traumos dvasiai ar kažkokiai kitai dvasiai, viduje to žmogaus įsitaisiusiai, taptų nebe patrauklu jame toliau tupėti ir ji išsikraustytų pati, paliktų tą žmogų ramybėje.

Jungas yra užrašęs tuo pastebėjimus apie save, jog „seniau jį gyveno kažkas kitas, o dabar save jis gyvena pats“. Kad jis „įsigijo autoritetą, savą valią, pasitikėjimą savimi, savęs žinojimą“. Taip pat jis rašė šita tema: „žmonės, kurie gyvena kitų valią, tampa vėžiais, jų skeletas išorėje, o viduje – maišalynė… O kas savą valią gyvena, tai turi stuburą viduje, kaip ir priklauso, ir iš išorės šarvų jam nebe reikia – žmogus tada laisvas būti savimi… Gyvename visuomenėje, kuri mus iš pat pradžių verčia gyventi pagal savo valią – susiformuoti vėžiais, o ne žmonėmis. Iki stuburinio mums kaip taisyklė, reikia išsivystyti“.

Senoji bendruomenės vienybė buvo iš vidaus, dvasinė, sekant protėviais, todėl paradoksalu, bet žmonės joje buvo laisvi. O dabar visuomenė, valstybė ir pan yra kaip uždėtoa iš išorės – tramdomi marškiniai –  vėžio kiautas, ir patys jame esame vėžiais. Toliau C.G. Jungas yra rašęs, jog per gyvenimą ėjo kaip dvi personos, išorinė, visiems matoma, ir vidinė, žinoma daug maž tik jam pačiam. Galima įsivaizduoti, iš išorės jis buvo dar vaikas, mokinys, ir, netgi mokytojų akimis žiūrint, nelabai daug žadantis… O jis pats, iš vidaus, jautėsi senas žmogus iš XVIIIa dėvintis peruką ir batus didelėm sagtim. Karieta, pvz jam roėsi esanti labiau iš jo laikmečio, nei XXa transporto priemonės… Ir šitoks dvigubumas nėra jokia neurozė, jis yra sveikas ir naudingas – sąmoningai suvoktas. Ir abi šitas personas reikia vystyti, gyventi proporcingai.

Jungas išorinės savo personos vaidmenyje ėmė domėtis gamtos mokslais – geologija, zoologija, medicina – ir ji susiformavo pakankamai stipri, kad jis galėtų sėkmingai dalyvauti pasaulyje: jis net daug kam atrodė arogantiškas, per daug ambicingas, nesivaldantis, nesimpatiškas, nekuklus – savo vietos nežinantis. Bet niekas nebe galėjo į jį įlysti ir jį perauklėti, pakeisti iš vidaus – jis pats buvo savo viduje šeimininkas… Jei jo išorinė persona būtų likus pakankamai neišvystyta, tai ir išmintis, slypėjusi vidiniame žmoguje, būtų neradusi išėjimo į pasaulį, likusi nepritaikyta, neišgyventa, nepapasakota mums. C. G. Jungo pasaulis būtų nežinojęs… Žinoma, priešingas variantas irgi nebūtų buvęs produktyvus – jei jis būtų gyvenęs, pergyvenęs visko, ir tiek – tai būtų likę neapmastyta ir išvados iš to nepadarytos. Geriausiu atveju būtų likęs vienu iš Z. Froido mokinių ar bendražygių ir tiek.

Jungo biografiją ir autobiografiją žinant, galima teigti, jog mokslininkas buvo tik jo kaukė, o viduje jame gyveno romantikas, mistikas… Be tos mokslininko kaukės jis tebūtų likęs pasaulyje neįsirašiusiu, apkartusiu, nusivylusiu, nes nesuprastu, entuziastu idėjų, kurios niekur neveda ir neaišku, ką su jomis daryti praktikoje, kaltinančiu aplinkinius, kodėl jie pasaulio nemato taip, kaip jis…

1919 metais C. G. Jungas pirmą kartą keliavo po Śiaurės Afriką ir ji padarė jam didžiulį įspūdį: didžiulė begalybė, ir, kartu, statika… Ir tik pagalvojus apie laiką, prisiminus europietišką, viską greitinantį jo variantą, didžiulis kontrastas tarp kontinentų tapo akivaizdus. Šis belaikis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas, pvz yra visai jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės suvokimo. Šveicarijoje, laikrodžio su gegute tėvynėje, apie toki priartėjimą jis tegalėjo svajot ar tik jį nujausti esant.

Vakariečių laiko jausmas yra monochromatiškas – viena tiesi linija. Kai kitų tautų – polichromatiškas: jiems laikas yra daugiau voratinklis, ir, kad tokį laiką pajusti, reikia atsipalaiduoti ir viską, kas skubu ir būtina, pamiršti. Tada randasi galimybė pergyventi harmoniją ir taiką su pačiu savim… Nevakarietiškos tautos, pasirodė, darbą dar vykdančios kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos, ritmai – tik tokiu būdu ir darbas būna padarytas, ir jie iš to proceso išeina nesužaloti psichologiškai ar dvasiškai. Kai vakariečiai paskutinių šimtmečių darbo ir veiklos yra jau sužaloti, pakeisti tiek, jog kiekvienas sėdim „savam kalėjime, ir apie raktą tik pasvajojam“.

Iš Jungo raštų matosi, jog jis žmogaus dvasios problematiką mato pagrinde ne neurozėse ir psichozėse (nors, nuo jo laikų padėtis tik pablogėjo), bet grynai dvasios silpnume, vaizduotės nekoncentruotume – kitaip visi matytų „mundus imaginalis“ vaizdus, kokius juos matė Jungas. Pvz romėnų legionus, konkistadorų siautėjimą ir pan. lyg visa tai vyktų realiai, čia ir dabar… Ir to dvasios silpnumo rezultate žmogui neįmanoma net įsivaizduoti, kad istorija, praeitis buvo reali. Arba kad realūs bus futuristiniai peizažai ar vizijos. Eiliniam žmogui reali tik šiandiena, ir tai, dažnas per ją plaukia kaip po vandeniu ar ore, ir realu jam iš viso, neatrodo niekas… Kaip čia lygintis su Australijos aborigenais, kurie nakties sapnų ir dienos realybes laiko lygiavertėmis ir tos pačios realios realybės dalimis.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as